KTU ekonomistas: kiek pinigų reikia, kad jie nebevaldytų gyvenimo?

Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas dr. Evaldas Stankevičius

Anglų kalboje yra du artimi, bet ne visiškai tapatūs žodžiai – „rich“ ir „wealthy“. Pirmasis reiškia žmogų, kuris turi daug pinigų ir gali nusipirkti beveik viską, ką tik nori. Tuo tarpu „wealthy“ naudojamas platesne prasme – čia svarbi ne tik pinigų suma, bet ir finansinė laisvė, kai žmogus gali pats spręsti, kaip leisti savo laiką. Ši skirtis ypač svarbi – būtent laikas taip pat yra ekonominė vertybė.

Ekonomikoje vertę turi ne tik pinigai, turtas ar investicijos, bet ir riboti ištekliai. Laikas yra vienas ribočiausių išteklių, kurio negalima sukaupti, susigrąžinti ar padidinti. Kai sukauptas kapitalas pradeda padengti gyvenimo išlaidas, atsiranda galimybė šio maino nebedaryti arba daryti jį savo sąlygomis. Todėl klausimas „kiek pinigų reikia, kad galėtum nebedirbti?“ iš tikrųjų reiškia ne tik „kiek reikia sukaupti eurų“, bet ir „kokį gyvenimo būdą norima finansuoti“.

Finansinei laisvei – 4 proc. taisyklė

Teoriškai atsakymas telpa į vieną paprastą formulę. Plačiai žinoma 4 proc. taisyklė teigia, kad finansinei laisvei pasiekti reikėtų sukaupti portfelį, kuris yra 25 kartus didesnis už metines išlaidas. Jeigu žmogus kasmet iš investicijų portfelio išima 4 proc., o likusi portfelio dalis toliau investuojama, tokia strategija istoriškai buvo laikoma vienu iš orientyrų, leidžiančių ilgą laiką gyventi iš sukaupto kapitalo. Paprasčiausia formulė atrodo taip – metinės išlaidos dauginamos iš 25.

Vis dėlto 4 proc. taisyklė nėra garantija – ji remiasi prielaida, kad investicijų portfelis yra subalansuotas, pavyzdžiui, akcijos ir obligacijos sudaro po maždaug pusę portfelio. Realiame gyvenime rezultatui įtakos turi rinkų svyravimai, infliacija, mokesčiai ir investavimo laikotarpis, todėl vien formulės nepakanka. Ji atsako į klausimą, kiek kapitalo reikia tam tikroms metinėms išlaidoms padengti, bet neatsako į svarbesnį klausimą – kokį gyvenimą žmogus iš tikrųjų nori gyventi. Vienam pakanka labai taupaus gyvenimo būdo ir minimalių išlaidų, kitam finansinė laisvė reiškia ne tik sąskaitų apmokėjimą, bet ir keliones, geresnį būstą, pagalbą vaikams, sveikatos išlaidas, laisvalaikį ir galimybę nebeskaičiuoti kiekvieno pirkinio.

Kiek Lietuvoje kainuoja finansinė laisvė?

Naudinga pasiremti Danielio Kahnemano ir Anguso Deatono 2010 m. tyrimu, kuriame buvo nagrinėjamas ryšys tarp pajamų, emocinės gerovės ir gyvenimo vertinimo. Tyrime minima 75 tūkst. JAV dolerių riba reiškė metines šeimos arba namų ūkio pajamas JAV. Kasdienė emocinė gerovė aiškiai didėjo iki maždaug šios ribos, tačiau virš jos augimas silpnėjo. Šis tyrimas finansinės laisvės temoje naudingas todėl, kad jis leidžia klausti ne tik apie tai, kiek reikia pinigų išgyventi, bet ir kokio pajamų lygio pakanka, kad papildomi pinigai kasdienės savijautos nebekeistų taip reikšmingai. Tai artima „wealthy“ logikai: kalbama ne vien apie vartojimą, bet ir apie saugumą, laiką, pasirinkimą ir gyvenimo kokybę.

D. Kahnemano ir A. Deatono tyrime minima 75 tūkst. JAV dolerių riba negali būti tiesiogiai perkelta į Lietuvos kontekstą, nes pinigų perkamoji galia skirtingose šalyse nėra vienoda. Šį dydį pakoregavus pagal infliaciją, valiutos pokytį, Lietuvos kainų lygį ir perkamosios galios skirtumus, gaunama maždaug 36,5–37 tūkst. Eur suma per metus, tenkanti vieno suaugusio namų ūkiui. Tai nėra vidutinio gyvenimo matas, o orientacinis patogesnio, mažiau finansiškai įtempto gyvenimo lygis, nuo kurio galima skaičiuoti, kokio investicinio portfelio reikėtų finansinei laisvei Lietuvoje.

Šeimai galima taikyti modifikuotą OECD ekvivalentiškumo skalę: pirmas suaugęs asmuo prilyginamas 1, antras suaugęs – 0,5, o vaikas iki 14 metų – 0,3. Pagal šią logiką dviejų suaugusių ir vieno vaiko šeimai reikėtų apie 65,8 tūkst. Eur per metus, arba apie 5 480 Eur per mėnesį, o dviejų suaugusių ir dviejų vaikų šeimai – apie 76,8 tūkst. Eur per metus, arba apie 6 400 Eur per mėnesį.

Šie skaičiai leidžia įvertinti, kokio portfelio reikėtų finansinei laisvei Lietuvoje. Jei vienam atskirai gyvenančiam žmogui norimam gyvenimo lygiui reikia apie 36,5–37 tūkst. Eur per metus, pagal 4 proc. taisyklę reikėtų maždaug 912,5–925 tūkst. Eur portfelio. Taikant konservatyvesnę 3,5 proc. išėmimo normą, reikalingas portfelis didėtų iki maždaug 1,04–1,06 mln. Eur. Dviejų suaugusių namų ūkiui, kuriam reikėtų apie 55 tūkst. Eur per metus, pagal 4 proc. taisyklę reikėtų apie 1,38 mln.Eur. Dviejų suaugusių ir dviejų vaikų šeimai, kurios orientacinis biudžetas siektų apie 76,8 tūkst. Eur per metus, pagal 4 proc. taisyklę reikėtų apie 1,92 mln. Eur, pagal 3,5 proc. normą – apie 2,19 mln. Eur, o pagal 3 proc. normą – apie 2,56 mln. Eur.

Pinigai turėtų mažiau spausti kasdienius sprendimus

Lietuvos kontekste 2 mln. Eur suma nėra atsitiktinė. Ji tampa gana logišku orientyru šeimai, kuri nori ne tik padengti būtinas išlaidas, bet ir išlaikyti patogų gyvenimo būdą. Dviejų suaugusių ir dviejų vaikų šeimai 2 mln. Eur portfelis pagal 4 proc. taisyklę leistų išsiimti apie 80 tūkst. Eur per metus. Šioje vietoje svarbu pasakyti, ką Lietuvoje reiškia 3 050 Eur per mėnesį. Tai nėra skurdo riba, pragyvenimo minimumas ar vidutinė alga. Tai tik orientacinis patogesnio, mažiau finansiškai įtempto gyvenimo lygis vienam suaugusiajam, apskaičiuotas remiantis D. Kahnemano ir A. Deatono tyrimu kaip atramos tašku.

Palyginimui, „Sodros“ duomenimis, 2025 m. IV ketvirtį vidutinis atlyginimas Lietuvoje siekė 1 514 Eur į rankas, o vidutinės pajamos prieš mokesčius – apie 2 480 Eur. Vienam suaugusiam žmogui 3 050 Eur per mėnesį būtų maždaug dvigubai daugiau nei vidutinės darbo pajamos po mokesčių. Tai svarbus Lietuvos konteksto akcentas – D. Kahnemano logika pritaikyta Lietuvai nereiškia „vidutinio gyvenimo“, bet ji rodo pajamų lygį, kuris jau būtų gerokai aukščiau vidutinio darbuotojo situacijos ir suteiktų daugiau finansinės ramybės. Šis palyginimas padeda suprasti, kad kalbama ne apie vidutinį gyvenimą, o apie tokį pajamų lygį, kuriame pinigai turėtų mažiau spausti kasdienius sprendimus. Tai lygis, kuriame žmogus gali turėti didesnę finansinę atsargą, mažiau priklausyti nuo vieno darbdavio, lengviau atlaikyti netikėtas išlaidas ir ramiau planuoti ateitį.

Skirtingi finansiniai tikslai

Lietuvos atveju svarbu ir tai, kur žmogus gyvena. Vilniuje 3 050 Eur per mėnesį vienam žmogui gali reikšti patogų, bet nebūtinai prabangų gyvenimą, ypač jeigu reikia mokėti būsto paskolą ar nuomą. Mažesniame mieste tokia pati suma gali suteikti gerokai daugiau laisvės. Jeigu būstas jau nuosavas ir paskolos nėra, reikalingas portfelis mažėja. Todėl tas pats 1 mln. Eur Lietuvoje nėra vienas atsakymas, jo reikšmė priklauso nuo vietos, šeimos sudėties ir gyvenimo būdo.

Lietuvos kontekste taip pat svarbu atskirti skirtingus tikslus. Pirmas tikslas – finansinis saugumas, kai žmogus turi pakankamai santaupų vienerių metų pragyvenimo išlaidoms. Toks rezervas jau mažina stresą ir leidžia ramiau priimti sprendimus dėl darbo, sveikatos ar šeimos. Antras tikslas – finansinis komfortas, kai dalį gyvenimo išlaidų jau gali padengti investicijos. Trečias tikslas – finansinė laisvė, kai investicijų portfelis padengia visas išlaidas ir žmogus gali nebedirbti, jeigu pats to nenori.

Kelyje į finansinę laisvę – kelios esminės klaidos

Lietuvoje finansinės laisvės klausimas turi ir istorinį bei psichologinį sluoksnį. Vyresnės kartos finansinę patirtį formavo santaupų nuvertėjimas, bankų griūtys, valiutos pasikeitimai ir ekonominiai sukrėtimai, todėl daliai gyventojų saugumas iki šiol pirmiausia siejasi ne su investiciniu portfeliu, o su nuosavu būstu, grynaisiais pinigais ar indėliu banke. Tai paaiškina, kodėl Lietuvoje daug turto sukaupta nekilnojamojo turto forma, tačiau likvidus finansinis rezervas dažnai išlieka santykinai mažas. Kitaip tariant, žmogus gali turėti turto, bet neturėti pakankamai lengvai panaudojamų pinigų netikėtoms išlaidoms ar ilgesniam pajamų praradimo laikotarpiui.

Viena dažniausių klaidų kelyje į finansinę laisvę yra ta, kad žmonės nuvertina savo norimą gyvenimo būdą ir faktines išlaidas. Dažnai manoma, kad ateityje pavyks pragyventi iš mažesnių pajamų, tačiau praktikoje taip gali būti ne visada, ypač pensijoje. Svarbu sąžiningai įsivertinti, ar žmogus nori gyventi panašiai kaip dabar, ar yra pasiruošęs reikšmingai sumažinti vartojimą. Kita klaida – investicijų grąžos pervertinimas, nors ilgalaikė akcijų rinkų grąža dažnai siejama su maždaug 8–10 proc. metiniu nominaliu pajamingumu, kalbant apie JAV S&P 500 indeksą. Tačiau tai yra istorinis vidurkis, o ne garantuota kasmetinė grąža. Atskirais metais rinkos gali smarkiai svyruoti, todėl finansinės laisvės skaičiavimuose saugi išėmimo norma paprastai yra gerokai mažesnė – apie 3–4 proc. per metus, o atsargesniuose skaičiavimuose – apie 3–3,5 proc. per metus. Ir trečioji klaida – baimė. Gana dažnai žmonės bijo, kad gyvenant iš investicijų pinigai tiesiog baigsis, todėl sprendimą nebedirbti vis atideda.

Vieno skaičiaus nėra

Būtent dėl to pirmasis tikslas neturėtų iš karto būti visiška finansinė laisvė. Daug realistiškesnis pradinis tikslas yra finansinis komfortas. Žmogus, kuris sugeba padengti vienerių metų pragyvenimo išlaidas, jau gyvena kitaip: patiria mažiau streso, turi daugiau pasirinkimo laisvės ir gali ramiau planuoti ateitį. Nuo šio etapo jau galima judėti toliau – skaičiuoti, kokio dydžio portfelio reikėtų pagal 4 proc., 3,5 proc., 3 proc. ar dar konservatyvesnę normą.

Atsakymas į klausimą, kiek pinigų reikia, kad galėtumėte nebedirbti, Lietuvoje nėra vienas skaičius. Taupiam vienam žmogui gali pakakti maždaug 525–700 tūkst. Eur portfelio. Patogesniam vieno suaugusio žmogaus gyvenimo lygiui, remiantis D. Kahnemano ir A. Deatono ribos pritaikymu Lietuvai, reikėtų maždaug 0,9–1,2 mln. Eur. Dviejų suaugusių ir dviejų vaikų šeimai realistiškesnis orientyras būtų apie 1,9–2,6 mln. Eur. Jeigu norima ne tik padengti išlaidas, bet ir turėti dvigubą saugumo atsargą, skaičius gali artėti prie 2,8 mln. Eur. O jeigu tikslas yra itin didelės metinės išlaidos ir labai konservatyvi 2 proc. išėmimo norma, tada kalba jau gali eiti apie 50 mln. Eur ar net 100 mln. Eur.

D. Kahnemano ir A. Deatono tyrimas taip pat primena, kad pinigai nėra nereikšmingi. Mažos pajamos dažnai reiškia daugiau streso, mažiau pasirinkimų, didesnį pažeidžiamumą ir didesnę priklausomybę nuo aplinkybių. Teigti, kad „pinigai laimės neatneša“, būtų per paprasta. Tikslesnė mintis būtų tokia: pinigai stipriausiai veikia gerovę tada, kai jų trūksta, kai baziniai poreikiai, saugumas ir patogus gyvenimo lygis jau užtikrinti, papildomi pinigai vis dar gali būti naudingi, bet jie nebūtinai taip pat stipriai keičia kasdienę emocinę būseną.

Finansinė laisvė nebūtinai reiškia visišką nedarbą. Ji gali reikšti ir tai, kad darbas tampa pasirinkimu, o ne būtinybe. Svarbu, kad žmogaus pajamos atitiktų jo gyvenimo būdą, išlaidos neviršytų galimybių, o finansinė padėtis leistų turėti pakankamai saugumo ir pasirinkimo laisvės. Finansinė laisvė nėra vien skaičius sąskaitoje: „rich“ žmogus gali daug pirkti, bet vis tiek neturėti laiko, o „wealthy“ žmogus turi daugiau pasirinkimo – dirbti ar nedirbti, tęsti karjerą ar keisti veiklą, daugiau būti su šeima, keliauti, ilsėtis ar kurti. Tikrasis klausimas yra ne vien „kiek pinigų reikia“, bet ir „kiek laiko bei pasirinkimo laisvės norite finansuoti savo sukauptu kapitalu“.