KTU alumno patirtis Kanadoje: čia mane stebino viskas

Svarbiausios | 2021-01-08

Vos baigę mokyklą abiturientai skuba pasirinkti jiems patinkantį universitetą ir studijas, vėliau ieškosi geresnio darbo ir siekia tapti savo srities profesionalais. Dažniausiai tokie pasirinkimai vedami nuoseklaus planavimo. Bet kas nutiktų, jeigu savo nuosekliam planavimui duotume šiek tiek laisvės ir priimtume gana spontanišką sprendimą? Būtent taip pasielgė Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnas Marius Baranauskas, kuris šiandien yra už Atlanto vandenyno.

Prieš keletą metų M. Baranauskas KTU baigė Architektūros bakalauro studijas ir visai negalvojo, kad šiandien jis gyvens ir dirbs Kanadoje. Visuomet laikęsis nuoseklaus planavimo, vaikinas nutarė surizikuoti ir pabandyti pagyventi kitaip, kardinaliai pakeičiant gyvenamą aplinką ir darbo pobūdį.

Pasak Mariaus, šiandieninis pasaulis juda itin greitai, tad reikia stengtis suspėti su tuo tempu ir drauge siekti savo sėkmės. Būsimiems studentams jis pataria būti smalsiems, žingeidiems ir išnaudoti visas gyvenime pasitaikančias galimybes.

– Ar teisingas studijų pasirinkimas yra raktas į sėkmingą ateities karjerą?

– Tikslus studijų pasirinkimas gali būti raktas į sėkmingą karjerą, bet vien tik studijų programos neužteks. Norint, kad karjera klostytųsi sėkmingai, studentas turi būti aktyvus savo srities sekėjas, nes pasaulis juda beprotišku greičiu. Universitetas – vienas įrankių, padedančių palaikyti tempą, bet yra gausybė kitų įrankių, kuriuos privalu taikyti, kad suspėtum judėti tuo pačiu greičiu. Jeigu studijos pasirenkamos teisingai, tuomet tarsi automatiškai atsiranda „ekosistema“ tarp universiteto ir aktyvių studentų, kur vienas kitą papildo. Juk bendradarbiaujant tobulėjama, tad tik taip gali būti pasiekta sėkmė.

– Kuo studijos KTU ir užklasinė veikla jums buvo naudinga? Gal įgytą patirtį pritaikote šiandieniniame darbe?

– Kiekvienas žingsnis žengtas universitete atneša vienokios ar kitokios patirties, kurią galima pritaikyti darbe ar gyvenime. Man studijos reiškia bendradarbiavimą, kur išvien dirbama tiek su dėstytojais, tiek su bendrakursiais. Žinojau, kad universitetui turiu duoti ne mažiau negu jis man duoda. Kūriau tą „ekosistemą“, stengiausi daug kalbėti apie naujausias tendencijas, siūlyti būdus, kaip galima būtų juos pritaikyti programoms.

Mūsų kursas buvo pirmasis, kuris kursinius darbus pradėjo vizualizuoti ne vien akvarele ir pieštuku, bet taipogi  kompiuterinėmis programomis. Būtent tokią patirtį taikau ir savo profesiniame kelyje. Visuomet stengiuosi būti išgirstas, diskutuoti, bendradarbiauti ir visai nesvarbu, ar kalbėčiausi su įmonės prezidentu, ar šalia sėdinčiu kolega.

– Kaip klostėsi jūsų karjeros kelias po studijų? Kas atvedė iki Kanados?

– Studijoms einant į pabaigą, mano baigiamąjį darbą kuravo architektas Gintautas Natkevičius, kuris mane įkvėpė kaip asmenybę ir savo srities profesionalą. Iš jo nuolatos jaučiau didžiulį palaikymą, kuomet bandydavau savo bakalauriniame darbe įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Būtent taip įsivaizdavau tikrą darbo aplinką.

Man pasisekė, kad iškart po studijų buvau priimtas dirbti į vieną didžiausių architektūros biurų Lietuvoje, kur pamačiau, kiek daug reiškia komandinis darbas ir bendradarbiavimas. Man buvo didžiulė garbė dirbti su protingais, savo sritį gerai išmanančiais, geranoriškais ir draugiškais žmonėmis. Būdamas tokioje apsuptyje stengiausi kuo daugiau išmokti, tuo pačiu domėjausi naujomis projektų rengimo technikomis.

G. Natkevičiaus ir partnerių architektų biure pradėjau dirbti būdamas labai jaunas, vos baigęs studijas. Žinojau, kad jeigu įsitvirtinsiu Lietuvoje, taip ir neturėsiu galimybės pažinti kitokios darbo kultūros, tad vedinas smalsumo ir kolegų palaikymo, surizikavau ir sudalyvavau atrankoje dėl vienerių metų darbo vizos Kanadoje. Mano paraiška buvo sėkminga ir taip patekau į laimingųjų sąrašus. Gavęs vizą ilgai dėliojau pliusus ir minusus. Nors Lietuvoje įžvelgiau daugiau privalumų nei už Atlanto, vis tik išvykau metams pasisemti ir kitokios darbinės bei gyvenimiškos patirties.

G. Natkevičiaus biuro kolektyvas mane skatino siekti savo svajonių, padrąsino, siūlė visokeriopą palaikymą, tad po intensyvių paieškų skridau jau turėdamas keletą pasirinkimų karjeroje. O dabar greitai jau teks ruoštis grįžti atgal.

– Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgėte dirbant Lietuvoje ir Kanadoje?

– Iš esmės skiriasi viskas – nuo projektų apimties iki darbo kultūros suvokimo. Biuras, kuriame šiuo metu dirbu, vien Vankuveryje turi 100 projektuotojų, dar du kartus tiek projektuotojų yra kituose Kanados miestuose. Prie vieno projekto dirba 10-30 architektų, kai tuo tarpu Lietuvoje dirbdavome po 1-2 architektus. Čia labai daug dėmesio skiriama komandoms, jų sudarymui, reguliavimui, informacijos ir darbo krūvio dalinimosi optimizavimui. Projektai, prie kurių dirbu, reikalauja išspręsti ir visus techninius klausimus, tad pasitelkiami išorės konsultantai ir technologai. Lietuvoje dažniausiai tuo rūpinasi rangovas ir konstruktoriai.

Architektas nurodo gabaritus, matmenis ar medžiagas svarbias estetiniam poveikiui. Taip pat čia kitoks požiūris į viršvalandžius, nes provincijoje viršvalandžiai mokami padidintu tarifu. Todėl įmonės stengiasi optimizuoti darbą taip, kad tilptų į 8 valandas.

– Kaip koronaviruso pandemija paveikė jūsų darbą?

– Dėl netikėtai užklupusios pandemijos jau 7 mėnesius dirbu iš namų, kai kolegos Lietuvoje vos kelias savaites darbavosi per nuotolį. Mūsų įmonė pilnai perėjo prie darbo iš namų aplinkos, kur visi pokalbiai su kolegomis persikėlė į virtualią erdvę. Visiems tai yra nauja patirtis su neregėtais iššūkiais.

Keldamasis gyventi į Kanadą vyliausi gauti kitokios mums, lietuviams, nepažįstamos darbo kultūros, tad tai išsipildė su kaupu. Net ir dabar daug ką tenka mokytis iš naujo, bet man tai patinka, nes kiekvienas įveiktas iššūkis įkvepia ir duoda nepamirštamos patirties.

– Kaip jus priėmė kolektyvas, žinodamas, kad esate iš Lietuvos? 

– Dėl to, kad atvykau iš Lietuvos, išskirtinio dėmesio nesulaukiau. Pradžioje kolegoms buvo smalsu sužinoti, iš kur atvykau, bet tai buvo abipusis domėjimasis, nes didžioji dalis biure dirbančių žmonių patys yra iš kur nors atvykę, tad tiesiog apsikeisdavome atvykimo istorijomis. Sutikau nemažai kolegų, kurie yra girdėję apie Lietuvą, o kai kurie net yra čia pabuvoję arba juos sieja giminystės ryšiai.

– Kas labiausiai nustebino svečioje šalyje ir ko pasiilgstate iš gimtinės?

– Pirmomis savaitėmis stebino viskas, pradedant transporto priemonių dydžiu, baigiant nepakartojamo grožio gamta ir miesto sąlyčiu su ja. Dažnai tenka girdėti žmonių atvykimo istorijas, kai susiduriama su sunkumais ieškant būsto ar darbo. Laimei, man šiuo atveju labai pasisekė, nes nekilo jokių didesnių iššūkių, neturėjau sunkumų nei susirandant būstą, nei darbą. Viskas vyko pagal planą.

Didžiausias sunkumas su kuriuo teko susidurti – emocinis, buvo labai gaila palikti šeimą, draugus, kolegas. Su visais turėjau puikius santykius. Skrendant už Atlanto, į vakarinę Amerikos pakrantę, supranti, koks tai didžiulis atstumas ir koks didelis yra laiko juostos skirtumas. Tai tampa tikru iššūkiu palaikant ryšius su Lietuva, nes didžiąją dalį mūsų dienos Lietuva miega ir atvirkščiai.

– Kaip leidžiate laisvalaikį svetur?

– Vasarą daug keliavome, kopinėjome po kalnus, stovyklavome. Gamtos grožis čia yra beribis, taip pat kaip ir masyvūs tos gamtos plotai. Taip pat vasarą žaidžiau tenisą, bėgiojau. Tuo tarpu žiemą pagrindinis laisvalaikio praleidimo būdas – slidinėjimas.

– Kaip sprendžiate namų ir artimųjų ilgesio klausimą, ypač pandeminiu laikotarpiu?

– Iš tiesų pandemija tik pailgino tą atstumą iki Lietuvos. Anksčiau bent pasąmonėje buvo aišku, kad gali bet kada nusipirkti bilietą atgal ir grįžti nors savaitei namo. Šiuo metu viskas yra kur kas sudėtingiau. Su artimaisiais bendraujame internetu, per socialinius tinklus ar susiskambindami. Iš tikrųjų toks bendravimas labai padeda, nes neįsivaizduoju, kaip reikėtų bendrauti tradiciniais laiškais.

Norėtųsi susisiekti su Lietuva ir dažniau, bet tam nelieka laiko, nes veiklos čia netrūksta, o dar ir laiko juostų skirtumas prisideda.

– Kokie jūsų artimiausi ateities planai?

– Nemėgstu kalbėti apie planus. Jeigu prieš 5 metus manęs kas nors būtų paklausęs apie artimiausius planus, tikrai nebūčiau paminėjęs Kanados, bet taip jau susiklostė, kad dabar esu čia. Planavau vasarą su automobiliu keliauti po JAV ir Kanadą, o tuomet grįžti atgal į Lietuvą. Taipogi dar visai neseniai buvo planas keliauti nors metams padirbėti į Australiją, bet pandemija jau pakoregavo planus. Tad kol kas tai lieka tik planais.

– Ko palinkėtumėte būsimiems studentams renkantis studijų kryptį ir ieškant svajonių darbo?

– Stojantiems siūlau žiūrėti į studijas kaip į bendradarbiavimo erdvę. Linkiu suprasti, kad universitetas jiems reikalingas lygiai tiek pat, kiek jie yra reikalingi universitetui. Patariu visada drąsiai reikšti savo mintis ir idėjas tiek dėstytojams, tiek dekanams ar universiteto administracijai. Net jeigu tuo metu taip neatrodo, jos yra labai svarbios vystant galingą, pasaulinio lygio universiteto struktūrą.

Nereikėtų apsiriboti vien tik studijų programomis, skatinčiau domėtis pasaulio įvykiais, būti žingeidiems ir atviriems. Juk niekada negali žinoti, kokios sukauptos žinios pravers ateityje.

Zoom nuovargis

Prieš 2 mėnesius

Būti sau geru

Prieš 2 mėnesius
We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku