Dar 2015 metais Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) priėmė gaires, kuriose nurodyti pagrindiniai žingsniai, padėsiantys kovoti su klimato kaita iki 2030 metų. KTU doktorantė įsitikinusi, kad norint pasiekti užsibrėžtų kovos su klimato kaita tikslų, būtina su tvarumu supažindinti vaikus jau pradinėse klasėse.
Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) edukologijos doktorantė Greta Matusevičiūtė sako, kad kalbant apie kompleksines pasaulio problemas, neretai mokytojus apima kompleksiškumo paralyžius – dėl per didelio kiekio informacijos ir pačios problemos sudėtingumo mokytojams tampa sunku perteikti jų svarbą mokyklinio amžiaus vaikams.
„Kompleksiškumo paralyžius – žmogiška reakcija į sudėtingus pasaulio iššūkius ir temas, kai susiduriant su problema, kurią sunku iki galo suprasti, tampame lyg „suparalyžiuoti“, jaučiamės negalintys nieko pakeisti. COVID-19 infekcijos sukelta pandemija ir karas Ukrainoje mus moko, kad turime gebėti greitai prisitaikyti ir išlaikyti kūrybiškumą, ieškant būdų, kaip susidoroti su sudėtingomis temomis“, – akcentuoja G. Matusevičiūtė.
Stengiantis įveikti kompleksiškumo paralyžių ir atkreipti didesnį vaikų dėmesį į tvarumo temas, mokytojams taip pat gali pasitelkti kūrybiškumą, pavyzdžiui vaidinimus, atliekamus pamokose, ar tapybą, kuri supažindintų vaikus su gamtoje vykstančiais procesais. Svarbiausia, pasak doktorantės, vaikams sudaryti sąlygas pamatyti, apmąstyti ir reflektuoti savo įpročius ir jų įtaką klimato krizės kontekste jiems priimtinu būdu.
„Menas pamokose gali sujungti net kelias disciplinas, pavyzdžiui matematiką ir gamtos mokslus, lietuvių kalbą ir dailę. Meniniai mokymo būdai leidžia apmąstyti savo elgesį. Jei kalbame apie konkrečią meno sritį, pavyzdžiui, teatrą, jis leidžia išbandyti aplinkosaugos būdus ir ieškoti kitokių pasirinkimų nei vaikas įpratęs“, – teigia KTU doktorantė.
Kuriant forumo teatro etiudus pamokose su vaikais tampa lengviau nagrinėti sudėtingas temas. G. Matusevičiūtė priduria, kad tokiu būdu moksleiviai gali pabūti „kito žmogaus batuose“ ir susidurti su iššūkiais iš skirtingų perspektyvų, įsijaučiant į kito žmogaus vaidmenį.
„Svarbu prisiminti, kad teatras pamokose – ne klasės meninis pasirodymas. Jis turėtų skatinti socialinę atsakomybę ir norą veikti. Šių metodų panaudojimas leidžia vaikams pasirepetuoti savo veiksmus, kuriuos vėliau galės pritaikyti realiame gyvenime“, – tikina G. Matusevičiūtė, kuri savo disertacijoje nagrinėja teatro įtraukimo į pamokų veiklą naudą.
Meno pritaikymo pamokose pavyzdžių galima rasti ir užsienio mokyklose. G. Matusevičiūtė pasakoja, kad viename tyrime, atliktame Švedijos priešmokyklinėse klasėse, mokiniai buvo aktyviai įtraukti į vaidinimą, kuriame jie kviesti susitapatinti su bitėmis ir nugyventi dieną avilyje.
„Vaidinimo metu mokiniai susipažino su bite motinėle, gynėsi nuo žmonių purškiamų pesticidų ir buvo kviečiami pasirūpinti nuo pesticidų susirgusiomis bitėmis. Galiausiai pjesės pabaigoje mokiniams buvo išdalinti maišeliai su gėlių sėklomis, kurias jie galėjo pasodinti prie savo namų, kad taip geriau pasirūpintų bitėmis savo aplinkoje“, – kalba G. Matusevičiūtė.
Šio tyrimo išvados atskleidė, kad teatras kaip pedagogikos priemonė yra galingas įrankis, padedantis tyrinėti ir skatinti naujas žinias sudėtingais klausimais, pavyzdžiui rūšių nykimu ir tvarumu. Pati G. Matusevičiūtė dirba mokykloje su pradinių klasių mokiniais, todėl ją itin domina tvarumo klausimų integracija. Be to, ji nori prisidėti prie tyrinėjimų siekiant atskleisti, kaip galima kuo geriau paruošti jaunąsias kartas ateičiai, kuri klimato krizės kontekste gali atrodyti itin sudėtinga.
„Sąmoningai einant šiuo keliu mano gyvenime atsirado ir doktorantūros studijos, sudominusios mane dar studijuojant magistrantūroje. Supratau, kad norėčiau toliau gilinti ir analizuoti savo pasirinktą temą“, – atvirauja ji.
G. Matusevičiūtė įsitikinusi, kad pasirinkimas studijuoti doktorantūroje turi būti rimtai apgalvotas, nes šis studijų procesas pareikalauja daug pastangų ir atsidavimo. Žinoma, nors iššūkių doktorantūros studijos ir nestokoja, pati kelionė savo atradimais tikrai džiugina.
„Šis procesas – vienas įdomiausių nuotykių. Mokymosi patirtis visiškai skiriasi nuo anksčiau buvusių, jos metu būna ir nevilties momentų, tačiau gaunamas atradimo džiaugsmas – neįkainojamas“, – sako G. Matusevičiūtė.
