Pasaulį sukrėtę Rusijos veiksmai Ukrainoje ir karo pabėgėlių – imigrantų iš Ukrainos srautai šiais metais tik dar labiau išryškino neatlygintinos pagalbos svarbą šalyje ir už jos ribų. Žmonės, reaguodami į susiklosčiusią situaciją ukrainiečiams siūlė prieglobstį, dienomis ir naktimis savanoriavo karo pabėgėlių stovyklose. Siekiant pažymėti savanorystės įteisinimo Lietuvoje dešimtmetį ir atkreipti visuomenės dėmesį į savanorišką veiklą, Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2022-uosius paskelbė savanorystės metais.
Su savanoriška veikla daugelis susipažįsta dar darželyje, kai dalyvaudami įvairiose švaros, rūšiavimo ar socialinėse akcijose vaikai lankosi įvairiose ne pelno siekiančiose organizacijose. Augant tampama vis labiau sąmoningesniais, todėl vieni šią veiklą apleidžia, kiti atvirkščiai – savanorystei skiria dar daugiau laiko, siedami šią veiklą su savo „tikrojo aš“ paieškomis.
Pasak Kazickų šeimos fondo stipendijos laimėtojo, KTU Medžiagų Mokslo Instituto doktoranto Mindaugo Ilicko, savanoriaudamas gali išmėginti begalę vaidmenų, kurie vėliau gyvenime tikrai pasitarnaus.
„Kai kas galvoja, kad savanoriaudamas tu tik save atiduodi ir švaistai savo brangų laiką kažkam, ko tau net nereikia. Aš su tuo nesutinku. Savanoriaudamas atiduoti savo laiką, o atgal gauni šimteriopai – ir tai tik labai retais atvejais būna materialūs dalykai“, – apie savanorystę pasakoja M. Ilickas.
Pašnekovas dalijasi, jog savanorystei reikia šiokio tokio postūmio, o ir jį patį savanorystė lydi jau nuo pat mokyklos laikų: „Pirmas kartas buvo turbūt šeštoje klasėje, kai prisijungiau prie ateitininkų federacijos, kuriai dabar yra daugiau nei 110 metų. O prisijungiau prie šios organizacijos labai paprastai – mokytojos paklausus, kas nori prisijungti pagalvojau: „O kodėl gi ne?“ ir pakėliau ranką.“
Nuo to laiko M. Ilickas pasakoja, jog teko savanoriauti ir grėbiant lapus kapinėse prieš Vėlines ir dalyvaujant „Maisto banko“ organizuojamose veiklose iki pat dvyliktos klasės.
Dažnai motyvacija yra apibūdinama kaip vidinė varomoji jėga, kuri yra stimuliuojama įvairiais patarimais. Pastaroji reikalinga ne tik, kad žmogus produktyviai išnaudotų savo laiką, bet ir norui atrasti save.
KTU sielovados grupės narys M. Ilickas dalijasi, jog motyvacijos kūrimui jam patarimų nereikia, jis jos semiasi iš savanorystės teikiamų naudų, kurios nėra apčiuopiamos, bet labai vertingos asmenybei: „Galimybė keliauti, naujos pažintys, naujų talentų ir gebėjimų atradimas savyje bei jau turimų ugdymas skatina mane imtis šios veiklos.“
Mindaugas akcentuoja, jog savanoriškos veiklos imtis skatina ir tikėjimas. Priklausydamas katalikų bendruomenei pašnekovas džiaugiasi, jog turi galimybę skirti kitiems savo laiko, tai jam – lyg dovana.
Nors ir savanoriauti motyvacijos M. Ilickas turi daug, pašnekovas dalijasi, jog ne visada yra lengva tai daryti, o ypatingai, kai savanorystė susijusi su pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Mindaugas pasakoja, jog prieš vykstant pas vyresnio amžiaus žmones, jis stengiasi nusiteikti, jog laikas praleistas su šiais žmonėmis nebūtinai bus kupinas džiaugsmingų akimirkų, gali būti ir atvirkščiai – daugelio senjorų, kuriems reikalinga pagalba, gyvenimas pilnas sunkumų.
„Gaunama šypsena atgal ir ištartas „ačiū“ atperka visus savanoriaujant patiriamus sunkumus“, – prideda M. Ilickas.
Savanorystės metu naudą gauna dvi šalys – tarp jų ir žmonės, kurie savanoriauja. Savanoriaudamas žmogus didina socialinį ir pilietinį įsitraukimą, suburia bendruomenes ir mažina vienatvę bei izoliaciją. Savanorystė taip pat gali pagerinti psichinę ir fizinę sveikatą, padėti ugdyti darbo ir socialinius įgūdžius, kurie vėliau pasitarnauja gyvenime.
„Visad save laikiau intravertu, bet savanorystė padėjo „perlipti“ per save ir tapti ekstravertišku intravertu“, – juokauja Kazickų šeimos fondo stipendiją gavęs M. Ilickas.
Pašnekovas savanorystę apibūdina kaip savęs pažinimo ir tobulinimo mokyklą: „Ji padeda suprasti, kokie dalykai tau yra prie širdies, kas traukia, o kas kaip tik atstumia, tai išties padeda išmėginti daug įvairiausių sričių ir suprasti su kokia sritimi norėtum sieti savo ateitį“.
Jam antrina ir Kazickų šeimos fondo biuro Vilniuje generalinė direktorė Agnė Vertelkaitė, pabrėždama dr. J. Kazicko mintis, jog darant tai, kas naudinga ir kitiems, kuria tarp žmonių savotišką magnetinį lauką – kūrybinę energiją, persiduodančią kitiems ir praturtindama pačią asmenybę.
Kazickų šeimos fondas skatina ir džiaugiasi studentais, kurie savo laisvą laiką dovanoja kitiems, nesitikėdami „grąžos“ atgal, aktyviai veikdami ir prisidėdami prie geresnio pasaulio kūrimo tiek dabartinei, tiek ateities lietuvių kartoms.
„Skiriamos Kazickų šeimos fondo stipendijos yra labiau paskata save išbandyti visuomeninėse veiklose, atrasti galimus būdus dalintis su kitais, kad davimas pačiomis įvairiausiomis formomis taptų neatsiejama jų tolesnio bei, drįstu teigti, laimingesnio gyvenimo pagrindu“, – teigia A. Vertelkaitė.
Kazickų šeimos fondas Lietuvoje veikia nuo 1999 m. Fondo steigėjas buvo Lietuvos Respublikos ir JAV pilietis, KTU garbės daktaras, Jeilio Universiteto ekonomikos mokslų daktaras, verslininkas ir filantropas, Dr. Juozas Petras Kazickas. Šiuo metu pagrindinį dėmesį Fondas sutelkia švietimui, skiria stipendijas studentams, taip pat remia kultūros, sveikatos apsaugos, religines ir labdaros organizacijas.
Visų pirmiausia, pradedantiems savanoriauti studentams M. Ilickas pataria nebijoti imtis savanoriškos veiklos. Mindaugas teigia, kad padėti kitiems nereikia drąsos, labiau – nusiteikimo ir laisvo laiko.
Dar viena priežastis, dėl kurios kiekvienas studentas turėtų išmėginti savanorystę – tai pažintys. „Kai vėliau tau ko nors prireikia – paskambini pažįstamui, kurį sutikai savanoriaudamas ir iš karto sulauki pagalbos“, – apie savanorių bendruomenę Lietuvoje dalijasi M. Ilickas.
M. Ilickas taipogi pataria atkreipti dėmesį į tai, kas organizuoja savanorystės akcijas ir priduria, jog jo niekada neišvystume savanoriaujant festivalyje, nes tai – ne jo sfera. Dėl to svarbu, jog renkantis savanorystę, žmogus atkreiptų dėmesį ir į tai, kuo jis gyvena ir domisi. Savanorystės galimybių pasirinkimas internete – didžiulis, įvairios organizacijos nuolat ieško savanorių ir skelbia jų paieškas savo svetainėse, todėl rasti nesunku.
Nors ir savanorystė amžiaus cenzo neturi, M. Ilickas pataria savanoriauti kuo anksčiau ir kuo įvairesnėse sferose.
„Siūlau neišsirinkti vienos srities, stengtis padėti įvairių socialinių grupių, amžių žmonėms“, – sako M. Ilickas, pridėdamas, jog artimoje ateityje planuoja labiau prisidėti prie savanorystės „Carite“, „Maisto banke“, „Raudonajame kryžiuje“, kuriuose dažniau bendraujama su vyresnio amžiaus žmonėmis, bet ir neapleisti savanorystės su jaunimu Kauno arkivyskupijos jaunimo centro bei Šv. Jono Pauliaus II piligrimų centro veiklose.
