KTU teatro studijos dalyviai, priešingai, nei, pavyzdžiui, žmonės, studijuojantys aktorinį, domisi teatru, nori juo užsiimti, bet profesionalo karjera jų nevilioja. Nors tarp jų tikrai yra žmonių, kuriems nedvejodamas galėčiau patarti rinktis šį kelią.
– Kokie buvo pirmieji įsiliejimo įspūdžiai?
– Prisipažįstu, kad pradžioje labai bijojau. Žinojau, kad studijoje yra žmonių, kurie lanko ją daug metų, dirbo su daugeliu vadovų, jau seniai baigė savo studijas ir, greičiausiai, turi didelių lūkesčių. Šis kolektyvas tuo ir žavus, kad jame nesvarbus nei jo narių amžius, nei profesija. Kiekvienas panorėjęs gali ateiti, sudalyvauti atrankoje ir tapti jo nariu.
Taigi, žinojau, kad ateisiu į jau susiformavusį kolektyvą, kuris labai mylėjo Povilą ir nuoširdžiai liūdėjo dėl jo pasitraukimo. Suvokiau, kad jis pakankamai aukštai užkėlė kartelę ir aš negaliu jos nuleisti. Tad pradėjau galvoti kokias veiklas ir iniciatyvas siūlyti…
Pirmą pusmetį, pagal teatro studijos narių poreikius, daugiau dėmesio skyrėme scenos kalbai, judesiui, tekstui ir medijoms. Dirbtuves studijos nariams vedė aktorė, scenos kalbos specialistė Karina Brdar, šiuolaikinio šokio šokėjas Adrian Carlo Bibiano, režierė iš Rumunijos Celina Nitu, kostiumų dailininkė Maria Alexandra Ivan, dramaturgė, rašytoja Virginija Rimkaitė.
– Kūrybinės dirbtuvės turėjo ne tik suteikti jų dalyviams naujų žinių bei įgūdžių, bet ir išryškinti trupės pajėgumą, jos stipriąsias ir silpnąsias puses. Britų dramaturgo Simon Stephens pjesė „Pornografija“, kurią pasirinkote statyti – yra fragmentiška ir pakankamai sudėtinga… Kodėl ją pasirinkote?
– Šią pjesę kažkada pasiūlė mano dėstytojas, režisierius Gytis Padegimas ir ji senokai gulėjo stalčiuje. Pamaniau, kad atėjo laikas ją ištraukti, nes ji dėkinga tuo, kad, nepaisant didelės apimties teksto, jį nesunku išskaidyti ir pritaikyti didesnei grupei žmonių.
Pagrindinis siužeto įvykis – 2005 metais vykę sprogdinimai trijuose Londono metropoliteno traukiniuose ir viename autobuse, nusinešę 52 keleivių gyvybes, kuriuos įvykdė keturi islamistai mirtininkai. Visas pjesės veiksmas rutuliojasi likus dviem valandoms iki sprogimo, – žmonės gyvena savo kasdienybėje – kažkas mylisi, kažkas susimuša, kažkas gamina vakarienę… Tarsi žiūrėtum pro daugiabučio langus, matytum įvairius namo gyventojus, o po poros valandų to daugiabučio su žmonėmis jau neliktų…
Pagrindinis spektaklio „Cikadų tylybė“ dėmesys skiriamas pasirinkimų temai ir juos nulėmusiems įvykiams. Kodėl mes, galėdami gyventi taikiai, vis dar kartais renkamės destrukciją, kariaujame? Tai, deja, puikiai atliepia ir dabartinius įvykius Gazos ruože, Ukrainos situaciją ir vis Europoje dažnėjančius didesnius ar mažesnius teroro išpuolius.
– Tai iš tiesų amžina tema ir niekaip neišsprendžiama problema. Ar jums pavyko ją atskleisti išpažįstamo alternatyvaus teatro principais?
– Pačioje pjesėje nėra daug tiesioginio sceninio vyksmo, joje nesiūlomas problemos sprendimas, veikiau, ši problema ir konkreti situacija apžvelgiama iš visai kitos perspektyvos, nei mes esame įpratę. Todėl, kai nusprendėme statyti šią medžiagą, visų pirma reikėjo atrasti režisūrinę koncepciją, formą ir „raktą“ prie šios medžiagos prieiti.