Antra, pastebi prof. R. Pučėtaitė, mokyklose vis dar trūksta naujų prieigų perteikti mokslo žinias šiuolaikinei kartai, kurios lavintų vaizduotę ir gebėjimą kalbėti apie šiuolaikinius pokyčius. „Taip, kaip nūdieną pateikiamos mokslo žinios, ypač mokyklose, yra atgyvenusi, jaunimui neatpažįstama kalba ir todėl mokslo žinių jie tiesiog nepriima.“
Kurdami ugdymo modelį, orientuotą į šiuolaikinei kartai suprantamą kalbėjimą apie mokslą, mokslininkai ieškojo sprendimo, kaip adaptuoti jį švietimo sistemoms. Jų tikslas – pasiekti, kad tyrimų rezultatais grindžiamos mokslininkų rekomendacijos realizuotųsi veiksmais, kurių turėtų imtis suinteresuotos šalys.
Mokslininkai iš penkių ES šalių parengė rekomendacijas atvirojo mokymosi tinklams, mokymų kūrėjams, politikos formuotojams ir institucijoms, aptardami būdus, kaip jie gali įgyvendinti pokyčius. Profesorė dr. R. Pučėtaitė atkreipia dėmesį, kad tyrimo metu parengtos trijų tipų rekomendacijos, apimančios institucijas, mokymą ir mokymąsi bei ugdymo programas.
„Tarpdiscipliniškumo skatinimui institucijos turėtų apsvarstyti kontekstus, skirtus „trečiosioms erdvėms“ kurti, kultūrinius pokyčius, organizacinius procesus“, – teigia mokslininkė.
Turime pasivyti ES tarpdiscipliniškumą
KTU komanda kartu su tyrėjais iš Bolonijos universiteto projekte daugiausiai dėmesio skyrė analizei kliūčių, trukdančių įgyvendinti tarpdiscipliniškumą mokyklose ir universitetuose, o taip pat ieškojo būdų šias kliūtis pašalinti. Komandai vadovavusi profesorė R. Pučėtaitė atkreipia dėmesį, kad viena iš institucinių kliūčių – ES puoselėjamo tarpdiscipliniškumo integravimas į nacionalinę švietimo politiką bei mokslo valdymo sistemą.
„Švietimo institucijos ir jų valdymo sistemos vis dar grindžiamos discipliniškumu: mokslo vertinimo kriterijai, taip pat instituciniai darbuotojų priėmimo į darbą vertinimo kriterijai, dažnai ir karjeros galimybės universitetuose – visi grindžiami pasiekimais vienoje disciplinoje. Tuo tarpu darbas tarpdisciplininėse komandose, tarpdisciplininės publikacijos, kurios turi skirtingą vertę atskirose mokslo srityse, nėra išskiriami kaip vertinimo kriterijai“, – pastebi R. Pučėtaitė.
Pasak profesorės R. Pučėtaitės, kitos vangaus tarpdiscipliniškumo realizavimo priežastys – individualios mokytojų, dėstytojų ir tyrėjų baimės dėstyti komandose, metodinių priemonių ir laiko realizuoti tarpdisciplininius projektus trūkumas. Tarpdiscipliniškumas kelia stresą ir mokytojams, ir tyrėjams, nes jo netinkamas įgyvendinimas nacionalinėje švietimo ir mokslo sistemoje verčia juos tapti „tarpdisciplininiais klajokliais“.
„Reikia pripažinti, kad ne visi švietimo ir mokslo darbuotojai nori ir gali būti „žmonėmis orkestrais“, tačiau nieko nekeičiant ir toliau susidursime su tuo, kad vidurinių mokyklų ar universitetų absolventai puikiai žinos matematikos formules ir fizikos dėsnius, bet nemokės jų pritaikyti spręsdami realias problemas“, – pastebi profesorė.
„Trečiosios erdvės“ – pirmas žingsnis pokyčių link
Siekiant keisti šią situaciją greičiau nei tą gali padaryti mokslo valdymo ar švietimo reformos, projekto vykdytojai rekomenduoja švietimo institucijoms kurti „trečiąsias erdves“.
Tai vietos, kuriose nėra disciplininės simbolikos, kuriose mokytojai ir mokiniai ar tyrėjai gali kalbėti savo disciplininėmis kalbomis ir kurti bendrą visiems suprantamą prieigą mokslo žinioms – be išankstinio vertinimo, pavyzdžiui, kad tikslieji mokslai yra hierarchiškai aukštesni ar kažkaip vertingesni nei muzika, etika ar kiti socialiniai ir humanitariniai mokslai.
Nereikia vadovautis požiūriu, kad sistemoje turi vyrauti arba discipliniškumas, arba tarpdiscipliniškumas. Kiekviena šių prieigų turi savo privalumų, net ir trūkumų, jei netinkamai diegiamos. Svarbu išnaudoti jų privalumus.
Profesorės teigimu, mokymo ir mokymosi praktika turėtų būti grindžiama „atvirosios mokyklos“ praktika, kai išeinama iš formalios mokymosi(si) aplinkos į muziejus, įmones, bendradarbiaujama su menininkais ar kitų kūrybinių sričių specialistais, pavyzdžiui, kuriant vizualiai patrauklias ugdymo turinio priemones ir rezultatus.
Tyrėjai rekomenduoja tobulinti ugdymo turinį nacionalinėse ugdymo programose, numatant galimybes ugdyti ateities mąstymo įgūdžius. Pastarieji jau yra integruoti į Europos Komisijos 2022 metais paskelbtą tvarumo arba „GreenComp“ kompetencijos modelį.
