Per šimtmetį Lietuvos miestų demografinis žemėlapis gerokai pasikeitė. KTU Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų duomenų archyvo (LiDA) infografikas „Miestų gyventojai Lietuvoje 1923–2025 metais“ atskleidžia ilgalaikes gyventojų skaičiaus tendencijas penkiuose didžiausiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Jis parodo tiek spartų augimą tarpukariu ir pokariu, tiek šiuolaikinius mažėjimo procesus regioniniuose miestuose.
Tarpukario Lietuvoje gyventojų skaičiaus augimas miestuose ir jų modernizacija vyko glaudžiai susijusiu ritmu, atspindinčiu tiek socialinius, tiek ekonominius valstybės pokyčius. Kaip pažymi KTU doc. dr. Vaidas Petrulis, „Nors Kaunas, tapęs laikinąja sostine, absorbavo didžiąją dalį finansinių, administracinių ir kultūrinių išteklių, visgi ir kiti Lietuvos miestai išgyveno tikrą urbanistinį virsmą.“
Atstatymo laikotarpiu, maždaug 1918–1925 m., miestuose vyko intensyvus karo padarinių šalinimas. Vėliau sekė du statybų „bumai“, apie 1925–1930 m. ir 1935–1940 m. laikotarpius. Tarp jų įsiterpė ekonominės krizės metai, kiek pristabdę modernizacijos tempą, tačiau jau trečiajame dešimtmetyje miestų augimas tapo vienu svarbiausių nepriklausomos valstybės progreso rodiklių.
Demografinė plėtra skatino urbanistinės struktūros kaitą. Tarpukario laikotarpiu buvo plečiamos miestų teritorijos, parceliuojamos buvusių dvarų žemės, formuojamos naujos miesto dalys, kuriose įsigalėjo nauji statybos reglamentai. Miestuose, o ypač centrinėse jų dalyse, reikalauta mūrinių pastatų, nedegių stogų, tiesių gatvių.
„Gyventojų skaičiaus augimas miestuose skatino ne tik racionalų planavimą, naujų kvartalų atsiradimą, bet ir inžinerinės infrastruktūros plėtrą: nuo grindinių ir kanalizacijos iki elektros tinklų. Tuo pat metu augantis miestiečių sluoksnis keitė gyvenimo būdą – daugėjo nuomojamų butų, intensyvėjo viešųjų pastatų statyba: kilo mokyklos, ligoninės, administraciniai pastatai“, – sako doc. dr. Vaidas Petrulis.
Fizinės šio augimo išraiškos buvo ne tik nauji pastatai, bet ir technologiniai bei medžiaginiai pokyčiai. Miestuose vis daugiau kilo aukštesnių mūrinių pastatų, kurie tuo metu buvo ryškiausias modernizacijos ženklas. Šie pokyčiai kūrė naują miestovaizdį, kuriame atsispindėjo racionalumas, higieniškumas ir naujoji architektūrinė stilistika. Taigi gyventojų skaičiaus augimas miestuose buvo ne vien socialinis faktas, o ir savotiškas modernizacijos variklis, pakeitęs Lietuvos miestų struktūrą, medžiagiškumą ir estetinę savivoką – nuo tradicinio žemaaukščio, mediniais pastatais užstatyto miestelio prie europietiškos, racionaliai suplanuotos urbanistinės aplinkos.
Tačiau miestų raida neapsiribojo vien tarpukario modernizacija. Per XX ir XXI amžius Lietuvos miestai patyrė ne vieną politinį, ekonominį ir urbanistinį lūžį, kurie iš esmės keitė jų struktūrą, funkcijas ir gyventojų kasdienybę. Infografike matoma ilgalaikė gyventojų dinamika leidžia pažvelgti į šiuos procesus platesniame, nuo 1923 m. iki 2025 m., kontekste.
Lietuvos miestų vystymo strategijos ir modeliai smarkiai keitėsi nuo XX a. pradžios iki dabar. Tarpukario laikotarpiu miestai po truputį pritraukinėjo naujai besikuriančias industrijas, atliepė naujai formuojamą infrastruktūros tinklą, kuris siekė atliepti Lietuvos, o ne carinės Rusijos, poreikius. Miestai taip pat tapo kultūros ir mokslo židiniais, pramogų centrais.
Vėliau daugelis šių inovacijų buvo transformuotos ir sugriautos karo metu ir, deja, atkūrinėjamos bei naujai formuojamos jau pagal Sovietų Sąjungos poreikius. KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė dr. Paulina Budrytė teigia, kad pokarinis miestų atkūrimas dažnai vyko labai skausmingai – buvo stengiamasi griauti pamatines visuomenės vertybes, suardyti kultūrinį pagrindą ir kartu propaguoti sovietinės valstybės idėją bei įvaizdį. Tuo metu miestuose masiškai buvo platinamos ir tiesinamos gatvės, siekiant pabrėžti ideologinę „šviesaus rytojaus“ viziją. Vilniuje tokių pavyzdžių galime pastebėti ir šiandien, pavyzdžiui, dabartinėje Vokiečių gatvėje.
Miestuose keitėsi ir pagrindinių miesto aikščių paskirtis bei įvaizdis. Iš turgaus aikščių su prekybos paskirties statiniais ir intensyviu judėjimu jos virto erdvėmis, skirtomis paradams ir reprezentacijai. „Išvalytos“ ir paliktos tuščios, šios aikštės iš pulsuojančių miesto sutelkties ir ekonominių veiklų centrų tapo menkai naudojamomis atviromis erdvėmis, kuriose kasdienio miesto gyvenimo liko nedaug.
Antrojoje XX a. pusėje miestai augo itin sparčiai, buvo statomi nauji gyvenamieji rajonai, kūrėsi įvairios gamyklos, plėtėsi universitetai, miestuose įsigalėjo vienos paskirties erdvės. Šiuos pokyčius palaipsniui atliepė ir viešojo transporto plėtra.
„Atkūrus nepriklausomybę, miestai sulaukė naujos transformacijų bangos. Pradinį atkūrimo optimizmą lydėjo ekonominė krizė, kurios metu buvusios pramoninės teritorijos, užsidarius įmonėms, tapo keistais ir retai naudojamais praeities vizijų monumentais. Šios erdvės ilgą laiką ieškojo naujų paskirčių, o kai kurios jų to ieško iki šiol“, – sako dr. P. Budrytė.
Tuo pat metu daugiabučių rajonai patyrė sparčiai augančią automobilių invaziją. Kiemai, projektuoti vos keliems automobiliams, šiandien perpildyti, o šiems poreikiams dažnai aukojamos vaikų žaidimų aikštelės, žaliosios miesto erdvės ir pėstiesiems skirti šaligatviai. Automobilis tapo dominuojančia transporto priemone, kartu generuojančia reikšmingą taršą ir ilgalaikes sveikatos problemas.
Didėjant gerovei, miestai pradėjo formuoti dar vieną reiškinį – priemiesčius. Jais tapo tiek buvusios sodų bendrijos, tiek anksčiau neužstatyti laukai ar žaliosios erdvės šalia miestų. Taip dalis kaimų ir vienkiemių tapo miesto dalimis – juose tankėjo užstatymas, formavosi gatvės, o kai kuriais atvejais atsirado ir visa infrastruktūra.
Vis dėlto miestuose vyksta ir teigiami pokyčiai. Vis dažniau į sprendimų priėmimą įtraukiama visuomenė, stiprėja pilietinės iniciatyvos. Bendruomenės savanoriškai tvarko žaliąsias erdves, kuria miesto daržus, organizuoja renginius, dirbtuves ir „mainytuves“. Tokie procesai padeda miestų bendruomenėms formuoti savo tapatybę ir kurti darnesnes gyvenamąsias aplinkas.
Taigi Lietuvos miestai nuo tarpukario iki šių dienų yra nuolat besikeičiantys, save transformuojantys ir savo krypties ieškantys dariniai. Kartais miestams pavyksta numatyti ateities poreikius, kartais – ne. Kartais jų raida kuria ilgalaikę gyventojų gerovę, kartais – sukelia naujų problemų. Todėl pateikti vieną bendrą „pažymį“ visiems Lietuvos miestams yra neįmanoma – šis paveikslas pernelyg įvairialypis.
