Į Kauno technologijos uiversiteto (KTU) tarybą renkami tiek ilgametę patirtį universitete ar versle sukaupę žmonės, tiek studentų atstovai. Būtent pastarosios srities narys yra Augustas Baltrėnas, kurį tarybai delegavo studentų atstovybė ir penkerius ateinančius metus jis atstovaus studentų interesus. Jis sieks, kad naujai priimami sprendimai universitete turėtų ir tiesioginį poveikį esamiems bei būsimiems KTU studentams.
Kviečiame susipažinti su A. Baltrėnu, kuris plačiau papasakos apie jo laukiančius iššūkius.
–Į KTU tarybos narius buvote deleguotas studentų atstovybės. Ką naudingo veikiate universitete, kad buvote pastebėtas ir įvertintas šiai pozicijai užimti?
– Veikiausiai buvau pastebėtas dėl to, kad jau šešerius metus esu aktyviai įsitraukęs į studentišką judėjimą, ketverius metus darbavausi KTU studentų atstovybėje, o dabar savo kelią tęsiu Lietuvos studentų sąjungoje. Veikiant studentiškame judėjime nuolatos teko susidurti su įvairiais iššūkiais aukštojo mokslo politikos kontekste. Per visus tuos metus įgijau įvairios patirties, aibę naudingų žinių, perpratau aukštojo mokslo procesus. Džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie Universiteto stiprinimo, mokytis iš kitų tarybos narių ir nešti studentų balsą, siekiant jiems geresnių sąlygų studijoms.
– Ar tam tikrus sprendimus priimdamas KTU taryboje atsižvelgsite ir į studentų išreikštus pageidavimus?
– Savo rinkėjams pažadėjau, kad taryboje stengsiuosi viską vertinti per studento prizmę ir jo poreikius. Studentams reikia paprastų dalykų – išgyventi studijų laikotarpį, sutelkiant visą dėmesį į mokslą, gebėti pasakyti, kad studijos ne tik patinka, bet jose daug išmokstama. Tinkamam studijų kokybės užtikrinimui taipogi labai svarbios yra studentų apgyvendinimo sąlygos, stipendijų klausimai, socialinė bei akademinė parama. Visi šie dalykai yra vykdomi, bet norėtųsi, kad šiems klausimams būtų skiriama daugiau dėmesio.
– Pastaruoju metu švietimo sistema šalyje sulaukia nemažai kritikos. Kokių permainų reikėtų šiame sektoriuje?
– Nesu pakankamai kompetentingas kritikuoti ir komentuoti visos Lietuvos švietimo sistemos, bet manau, kad kol valstybė ir visuomenė nestatys švietimo klausimų į prioritetinės eilės viršų, kol neturėsime aiškių tikslų, ką ir kaip norime pasiekti, tol kritikos švietimo sistemai nesumažės.
Nemanau, kad mūsų švietimo sistema yra labai bloga. Gal daugiau kritikos sulaukiama dėl finansavimo trūkumo ir per mažų darbuotojų atlyginimų. Bet viskas prasideda nuo žmogaus. Mokytojas ir dėstytojas yra švietimo veidas jaunam žmogui, tad reikia siekti vystyti šių žmonių autoritetą tiek jaunų žmonių tarpe, tiek visoje visuomenėje. Nemanau, kad tai tik finansinis klausimas, bet nuo to gali viskas prasidėti.
– Ar visi gali siekti aukštojo išsilavinimo?
– Manau, kad aukštasis mokslas ne kiekvienam skirtas, juk visuomenėje reikia tiek kvalifikuotų, tiek nekvalifikuotų darbuotojų. Jeigu visi galėtų baigti universitetus, nebūtų kam dirbti žemesnio išsilavinimo reikalaujančių darbų, o darbdaviai į diplomus žiūrėtų nebe taip rimtai. Tad aukštosioms mokykloms nereikėtų baimintis dėl mažesnio studentų skaičiaus. Bėda ta, kad aukštųjų mokyklų biudžetai tiesiogiai priklauso nuo įstojusių studentų skaičiaus. Kiekvienas brandos egzaminų neišlaikęs abiturientas apriboja universitetą į papildomų finansų gavimą. Bet asmeniškai norėčiau, kad aukštasis išsilavinimas būtų labiau prestižinis ir palankiau vertinamas.
– Turėdamas galimybę, ką keistumėte aukštojo mokslo sistemoje?
– Veikiausiai keisčiau aukštųjų mokyklų finansavimo sistemą ir atsisakyčiau skiriamų „krepšelių“, kurie yra labiau ydingi nei darantys paslaugą. Manau, kad aukštosioms mokykloms reikėtų nustoti kovoti dėl kiekvieno studento, galinčio mokslo įstaigai atnešti pinigų.
Svajoju pamatyti tokią aukštojo mokslo sistemą, kur aukštosios mokyklos nekonkuruoja rinkodaros priemonėmis dėl kiekvieno studento, o egzistuoja viena platforma, į kurią moksleivis galėtų nueiti ir pamatyti visų aukštųjų mokyklų studijų kryptis, programas, dėstomus dalykus. Tam, kad moksleivis studijas pasirinktų savarankiškai ar pasikonsultavęs su karjeros konsultantu, nešališku vienai aukštajai mokyklai. Juk studijas reikia rinktis ne pagal logotipo spalvą, gražesnį maketą ar skambesnę frazę. Kartais knygos turinys neatitinka viršelio, tad gal ir studentų nubyrėjimas aukštosiose mokyklose tampa didelis vien dėl to, jog netinkamai buvo pasirinktos studijos.
– Lietuvoje tarp universitetų jaučiama konkurencija. Kiek jos turėtų būti?
– Lietuva yra per maža, kad galėtume tarpusavyje konkuruoti. Manau reikėtų orientuotis į bendradarbiavimą, o ne konkuravimą. Reikia žiūrėti, kaip galėtume vieni kitiems padėti, kokias programas pavyktų apjungti ir padaryti jas patrauklesnėmis, kokiu būdu apjungti turimus resursus, kad sukurti studentui dar geresnę terpę studijoms. Noriu pasidžiaugti, kad jau matosi tam tikri bendradarbiavimo požymiai tarp aukštųjų mokyklų, tad tas požiūris ima keistis, nors ir iš lėto.
– Kaip išlaikyti sveiką konkurencingumą tiek valstybiniu, tiek tarptautiniu mastu?
– Pradžioje norėčiau visiškai panaikinti konkurencingumą. Juk ne konkurencija turėtų „vežti“ aukštąją mokyklą, o jos vykdoma misija. Tuomet būtų galima atrasti vietų, kur ta sveika konkurencija galėtų pasireikšti. Tik išsprendus konkurencingumą valstybiniu mastu, galėtume kalbėti apie konkurencingumą ir tarptautiniu mastu.
– Kokius barjerus pavyktų pralaužti turint pakankamas investicijas universitete?
– Aukštosios mokyklos yra biudžetinės įstaigos, gaunančios finansavimą už savo veiklą ir turinčios už jas atsiskaityti. Studijų krepšelio pinigai nukreipiami vienur, projektinės lėšos – kitur. Už abu šiuos finansavimo šaltinius tenka atsiskaityti, todėl dažnai sunku rasti pinigų toms sritims, kurioms yra skubus poreikis arba akivaizdžiai matomas poreikis ateityje, bet jis nepriklauso minėtiems finansavimo šaltiniams.
Pritraukiant investicijas, universitetas gautų nuosavų lėšų ir galėtų jas nukreipti į tas sritis, kuriose jaučiamas didžiausias poreikis. Taip būtų daugiau laisvės ir autonomijos universitetui pačiam spręsti, ko jam reikia – didesnio investavimo infrastruktūrai, žmonėms ar kitiems dalykams. Gaudamas investicijas universitetas turėtų būti nusimatęs tikslingą jų panaudojimą arba nusprendęs, kuriam tikslui taupoma.
– Kaip taryba gali padėti universitetui rasti investuotojų?
– Investavimas į universitetus turėtų būti iš socialinio atsakingumo, o ne iš asmeninės naudos paskatų, dažniausiai pasireiškiančios naujų darbuotojų paieškos forma. Universitetas augina ir turi auginti visapusiškai išsilavinusį pilietį, o ne siauros srities specialistą. Esant priklausomiems nuo investuotojų, kurie tikisi, kad universitetas užaugins reikiamus specialistus, yra grėsmė, jog tapsime tokių darbuotojų rengimo mokykla.
Džiaugiuosi, kad socialinės atsakomybės sąvoka versle yra tapusi itin dažna ir svarbi bei yra supratimas, jog socialiai atsakingas verslas dar lengviau pritraukia naujus darbuotojus, reikiamus specialistus.
KTU taryba yra tas valdymo organas, kuriame yra žmonių, turinčių labai įvairias patirtis ir daug svarbių kontaktų su verslu. Tad jie gali lengviau prieiti prie potencialių investuotojų. Tačiau tiek tarybos nariams, tiek potencialiems investuotojams svarbu žinoti, į ką ir kodėl yra investuojama bei ką tos investicijos ateityje duos.
– Penkeri metai KTU tarybai yra pakankamas laikas apčiuopiamų darbų įgyvendinimui?
– Penkeri metai išties yra gana ilgas laikas. Su KTU esu susijęs šešerius metus ir per tą laiką universitetas itin stipriai pasikeitė. Tikiu, kad po penkmečio mes dar labiau džiaugsimės tuo, ką turime ir didžiuosimės nuveiktais darbais.
– Ką manote apie ECIU universiteto idėją, kuri yra KTU tarptautiškumo strategijos pagrindas?
Labai džiaugiuosi šia iniciatyva ir manau, kad ji atveria mūsų universitetui daug svarbių durų. Šis tinklas suteikia daug skirtingų galimybių, kuriomis tereikia tik pasinaudoti. Tikiu, kad šiuo tinklu universitetas gali pasinaudoti ir dar daugiau nei dabar imantis iniciatyvos įgyvendinant idėjas.
