KTU magistrantė tyrė Kauno mokytojų pasirengimą dirbtinio intelekto taikymui mokymo procese

Sparčiai kintančiame technologijų pasaulyje dirbtinis intelektas (DI) tampa vis svarbesne švietimo dalimi, keičiančia tradicinius mokymo ir mokymosi metodus. Sėkminga DI technologijų integracija į ugdymo procesą didžiąja dalimi priklauso nuo mokytojų pasirengimo ir jų turimų skaitmeninių kompetencijų.

Mokytojų skaitmeninių įgūdžių ugdymas yra būtina sąlyga efektyviam DI sprendimų taikymui švietime, kadangi tik kompetentingi pedagogai gali išnaudoti šių technologijų potencialą kokybiškam ugdymo proceso organizavimui ir mokinių pasiekimų gerinimui.

DI – jau Lietuvos mokyklose

Tyrimo tikslas – įvertinti pedagogų skaitmeninius įgūdžius ir pasirengimą taikyti DI priemones ugdymo procese. Tyrimo rezultatai ne tik atskleidė realią situaciją Kauno mokyklose, bet ir išryškino gilesnes sistemines problemas, su kuriomis susiduria Kauno miesto pedagogai – nuo kompetencijų stokos iki infrastruktūros ir metodinio palaikymo trūkumų.

„Mokytojų skaitmeninių kompetencijų ugdymas tampa nebe papildomu privalumu, o būtina sąlyga šiuolaikiniam švietimui“, – teigia KTU SHMMF mokslininkė ir magistrantės tyrimo vadovė dr. Laura Daniusevičiūtė-Brazaitė.

Skaitmeninės kompetencijos – dar tik baziniame lygyje

Kauno mokyklų mokytojų pasirengimo lygis taikyti DI priemones ugdymo procese yra nepakankamas ir nevienodas, atskleidžiantis ženklų atotrūkį tarp turimų skaitmeninių įgūdžių ir DI taikymo poreikių. Tyrimo metu nustatyta, kad dauguma pedagogų savo skaitmeninius įgūdžius vertina tik baziniu lygiu. Tai reiškia, kad nors mokytojai geba naudotis pagrindinėmis technologijomis, jiems trūksta įgūdžių DI įrankius tikslingai integruoti į ugdymo procesą ar vertinti jų poveikį mokinių pasiekimams.

Nors dauguma pedagogų skaitmenines technologijas naudoja jau keletą metų, jų taikymas ugdymo procese išlieka ribotas ir fragmentiškas. Populiariausi DI įrankiai dažnai naudojami asmeniniam darbui palengvinti, tačiau ne sisteminiam ugdymo proceso tobulinimui. Tyrimo metu atskleista, jog dauguma pedagogų DI įrankius, tokius kaip „ChatGPT“, „Canva“ ar „Microsoft Copilot“, išbando individualiai, dažniausiai – palengvindami asmeninį darbą, tačiau sistemingo šių technologijų taikymo ugdymo procese kol kas beveik nėra. Tai rodo, kad technologijos jau pasiekė mokyklas, bet ne visada įtraukiamos į ugdymo turinį.

Kliūtys slypi ne vien mokytojo žiniose

Pedagogams trūksta ne tik techninių įgūdžių, bet ir metodinių žinių, kaip DI pritaikyti ugdymo procese. Ne vienas tyrime dalyvavęs mokytojas išreiškė abejones dėl savo gebėjimo įvertinti DI įrankių naudą mokiniui.

Mokytojams trūksta ir išteklių – nepakankama technologinė infrastruktūra, riboti finansai ir laiko stygius apsunkina galimybes gilinti žinias bei įsigyti ir praktiškai išmėginti DI įrankius. Tyrimo metu paaiškėjo, jog kai kurioms mokykloms vis dar trūksta net pagrindinių sąlygų kokybiškam technologijų naudojimui.

Pedagogai nerimauja ir dėl mokinių duomenų saugumo, profesinio vaidmens pokyčių bei žmogiškojo ryšio praradimo. Baimes stiprina nežinomybė – kai trūksta aiškumo, technologijų taikymas kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

Šie veiksniai formuoja mokytojų saviveiksmingumo stoką DI technologijų srityje, o tai tiesiogiai koreliuoja su jų motyvacija ir noru taikyti inovatyvius sprendimus.

DI taikymo ugdymo procese galimybės ir nauda

Nepaisant iššūkių, mokytojai įžvelgia nemažai DI taikymo ugdymo procese galimybių. Pedagogai pripažįsta, kad DI priemonės leidžia lengviau pritaikyti ugdymo turinį skirtingų gebėjimų mokiniams. Ypač vertinama galimybė greitai sukurti skirtingo sudėtingumo užduotis, skirtas tiek pažengusiems, tiek silpnesniems mokiniams. Tai palengvina darbą su mišriomis klasėmis ir padeda užtikrinti, kad kiekvienas mokinys gautų jam tinkamiausią mokymosi medžiagą.

Mokytojai taip pat pažymi, kad DI įrankiai leidžia operatyviau vertinti mokinių darbus bei greičiau pateikti grįžtamąjį ryšį. Tai suteikia galimybę laiku pastebėti mokinių klaidas ir reaguoti į jas, tai ypač svarbu siekiant geresnių mokymosi rezultatų.

Nustatyta, kad DI sprendimai padeda efektyviau planuoti ugdymo turinį, automatizuoti užduočių ir testų kūrimą bei optimizuoti pasirengimo pamokoms laiką. Tai leidžia mokytojams daugiau dėmesio skirti turinio kokybei ir kūrybiškam pamokų organizavimui.

Naudojant DI priemones galima kurti patrauklias, interaktyvias mokymosi veiklas – nuo virtualių aplinkų iki mobiliųjų užduočių. Toks ugdymas mokiniams tampa įdomesnis ir labiau motyvuojantis, o tai teigiamai veikia jų mokymosi rezultatus.

Ko reikia pokyčiams?

Šiandien, kalbėdami apie DI švietime, neturėtume koncentruotis tik į technologijas. Svarbiausia – žmogus, kuris tas technologijas taiko. Todėl DI integracijos sėkmė priklausys ne nuo naujausių programų ar platformų, o nuo to, ar užtikrintai jausis mokytojas jas naudodamas, kaip aiškiai suvoks jų naudą ir rizikas bei kiek turės palaikymo iš mokyklos.

Siekiant pagerinti mokytojų pasirengimą taikyti DI priemones ugdymo procese, reikalingas kompleksinis požiūris į skaitmeninių kompetencijų ugdymą ir DI integravimą. Rekomenduojama aktyviai dalyvauti skaitmeninių kompetencijų tobulinimo programose, formuojant ne tik įgūdžius naudoti konkrečius įrankius, bet ir gilesnį supratimą apie DI veikimo principus, galimybes bei apribojimus.

Svarbu reguliariai sekti švietimo technologijų naujoves, dalyvauti profesiniuose renginiuose ir nuolat atnaujinti žinias. Taip pat būtina stiprinti pedagogų saviveiksmingumo jausmą – kad jie jaustųsi ne tik technologijų vartotojais, bet ir jų taikymo kūrėjais.

Gera žinia ta, kad Lietuvoje pedagogų kvalifikacijos kėlimo įrankių daugėja. Pavyzdžiui, šiuo metu „Mokslo saloje“ rengiami DI įrankio valdymo ir naudojimo praktikoje mokymai mokytojams. Tai – ne tik atsakas į šiandieninius iššūkius, bet ir tvari investicija į mokytojo kompetencijų stiprinimą. Juose pedagogai turės galimybę gilinti žinias apie naujausias technologijas ir pabandyti patys pritaikyti jas čia ir dabar, kuriant inovatyvias mokymo priemones.