Dažnai apie karą esame linkę kalbėti iš patriotinės perspektyvos, parodant kovotojų drąsą, aukojimąsi dėl kitų – juk kovojama dėl laisvės, nepriklausomybės, žemių, šeimos ar papročių. Tokiu atveju antrame plane lieka itin baisūs karo padariniai. Filosofas, KTU docentas Nerijus Čepulis pastebi, kad karo romantizavimas, smurto estetizavimas ar tiesiog demonstravimas kino industrijoje ir šiuolaikinėse medijose – paklausi prekė, atnešanti nemenką pelną: „Masinė auditorija mėgsta „gražiai“ atvaizduotą karą“.
Pasak filosofo, tą įrodo didelė smurto reportažų, smurtinių filmų ar kompiuterinių žaidimų paklausa. Todėl, pavyzdžiui, kino industrija, nenustoja gaminti estetiškai patrauklių ir romantiškų filmų apie karą.
„Politiniu, socialiniu požiūriu, karo romantizavimas medijose veikia kaip anestetikas tiems, kurie karo bijo, ir kaip stimuliantas tiems, kuriems gali tekti ar jau tenka kariauti“, – tikina N. Čepulis.
Apie karo romantizavimą, žiniasklaidos, kino pramonės, medijų daromą įtaką visuomenei ir patriotiškumą su Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentu, Skaitmeninės kultūros magistrantūros studijų programos dėstytoju N. Čepuliu kalbamės plačiau.
– Karas kai kurių suvokiamas kaip tam tikras heroizmas, kaip galimybė parodyti tokius visuotinį susižavėjimą keliančius bruožus kaip patriotizmas, pareiga, narsa ir troškimas aukotis dėl kitų. Kaip manot, kodėl karas taip romantizuojamas?
– Patriotizmas, pareiga, narsa, altruizmas – tai laiko patikrintos ir kone universaliai priimtinos etinės vertybės, kurias reikia ugdyti, puoselėti ir perduoti iš kartos į kartą. Dėl karo įvairios tradicijos nesutaria. Daugelis tradicinių pasaulėžiūrų į gynybinį karą žiūri vienareikšmiškai pozityviai – „mylėk ir gink savo bendratautį, bet nekęsk priešo, ypač agresoriaus“. Kitos tradicijos (tarkim, krikščioniškoji) bando kvestionuoti tokį požiūrį imperatyvu: „neatsikirsk pykčiu į pyktį, taikykis ir tarkis su agresyviai nusiteikusiuoju, mylėk savo priešą“.
Dauguma tradicinių pasaulėžiūrų teigia, kad karas yra blogis, o taika – gėris, tačiau kartais karas yra neišvengiamas, ypač tada, kai reikia ginti savo žemę, šeimas, papročius, idealus. Jei žmogus sutinka su tokiu požiūriu, dar nereiškia, kad jis pasiryžęs imti į rankas ginklą, nebijo būti sužeistas ar nužudytas. Be to, norint laimėti karą, reikia visuomenės narių vienybės, kurios paprastai stinga taikos metu.
Karo romantizavimas medijose ir mene padeda visuomenei įveikti karo baimę, priimti karą kaip būtinybę ir su ginklu stoti ginti Tėvynės. Karo romantizavimas taip pat pasitarnauja kaip karinės tarnybos populiarinimas jaunimo tarpe.
– Kiek prie karo romantizavimo prisideda kino industrija, žiniasklaida, socialinės medijos?
– Iš tikrųjų, karo tema užima labai svarbią vietą žiniasklaidoje, propagandoje ir informaciniuose karuose. Žinutės apie karą – puiki priemonė išgąsdinti, sukiršinti arba suvienyti visuomenę, priklausomai nuo to, kokia strategija vadovaujamasi. Verslo požiūriu, karas, jo romantizavimas, smurto estetizavimas ar tiesiog demonstravimas yra paklausi prekė, kuri atneša nemenką pelną. To įrodymas – didelė smurto reportažų, smurtinių filmų ar kompiuterinių žaidimų paklausa. Masinė auditorija mėgsta „gražiai“ atvaizduotą karą, todėl, tarkime, kino industrija, atliepdama šį poreikį, nenustoja gaminusi estetiškai patrauklių ir romantiškų filmų apie karą. Politiniu, socialiniu požiūriu, kaip jau minėjau, karo romantizavimas medijose veikia kaip anestetikas tiems, kurie karo bijo, ir kaip stimuliantas tiems, kuriems gali tekti ar jau tenka kariauti.
– Kaip pasireiškia karo romantizavimas, ypač filmuose ir šiuolaikinėse medijose? Koks naratyvas ten dažniausiai pateikiamas?
– Kine ar literatūroje karo naratyvas gali būti dvejopas, priklausomai nuo vertybinio požiūrio į karą. Pavyzdžiui, propagandiniame kine dominuojantis naratyvas visų pirma sukasi apie griežtą perskyrą tarp „geriečių“ ir „blogiečių“, mūsų ir jų. Mes – teisingi, šaunūs, gražūs, drąsūs ir altruistiški, jie – sukti, bjaurūs, bailūs, kvaili savanaudžiai. Mums tenka patirti daug išbandymų, skausmų, aukotis už savuosius, bet galiausiai mes laimime. Priešas sunaikintas, išjuoktas, vertas paniekos, nukenksmintas.
Karo naratyve dažnai pasitaikantis elementas yra įprastos moralės suspendavimas, tarkim, žudymo pavertimas norma ir net „dorybe“. Kolektyvinė ar bandos valia įgauna absoliutų pirmumą asmeninio pasirinkimo atžvilgiu. Įprastai karo naratyve dominuoja vyrų varžymosi ir moters marginalizavimo bei objektyvacijos momentas. Dažna tema karo naratyve yra besikivirčijančių susivienijimas prieš bendrą priešą.
Man labiau patinka propagandiniai filmai, kuriuose žmonės kariauja ne tarpusavyje, o susivienija prieš bendrą nežmogišką priešą – pavyzdžiui, ateivius, zombius, vampyrus ar katastrofą dėl klimato atšilimo. Turbūt visi esame matę tokius blokbasterius kaip „Nepriklausomybės diena“ (1996) ar „Diena po rytojaus“ (2004). Deja, dažniausiai karo naratyvas propagandiniame kine demonizuoja žmones, priklausančius priešiškai valstybei, socialiniam sluoksniui, rasei ar lyčiai.
Kitaip yra su taip vadinamu antikariniu kinu, kuris (pvz., „Šių dienų apokalipsė“ (1979), „Būrys“ (1986), „Gelbstint eilinį Rajeną“ (1998)) bando laužyti tradicinį karo naratyvą ir parodyti karo absurdišką žiaurumą, beprasmybę, siekdamas atgrasinti žiūrovą nuo smurto. Esama kino kūrėjų ir kritikų, manančių, jog toks dalykas kaip antikarinis kinas yra neįmanomas jau vien dėl kino medijos specifinio sieko demonstruoti atvaizdus, kurie būtų estetiškai patrauklūs akiai. Juk pažiūrėję filmą, pirmiausias savęs ir vienas kito klausiame: „ar patiko?“.
– Kaip žmones veikia karo romantizavimas? Tai gerai ar blogai?
– Manau, priklauso nuo žmogaus. Yra žmonių mėgstančių smurtą ir yra negalinčių jo pakęsti. Vieni teigiamai vertina propagandą, kai reikia vienyti tautą, kiti yra tiesiog „alergiški“ bet kokiai propagandai ir „smegenų plovimui“. Kaip jau minėjau, kai kurie kino kritikai mano, kad antikarinis kinas yra neįmanomas. Taip manantys dažnai apskritai yra nusistatę prieš karo romantizavimą ir smurto estetizavimą bei demonstravimą, nes tai dar labiau skatina smurtą visuomenėje. Tam prieštarauja tokie „smurtą mėgstantys“ kino kūrėjai kaip Quentinas Tarantino (ypač pirmaisiais savo pastatytais filmais), Michaelis Haneke (ypač filme „Pakvaišę žaidimai“ (angl. Funny Games) (1997, 2007)) ar Larsas von Trier’as (ypač filmuose „Antikristas“ (2009), „Namas, kurį pastatė Džekas“ (2018)) įsitikinę, jog perdėtas smurto estetizavimas ir subanalinimas atgraso nuo realaus smurto. Treti mano, kad smurtas ir karas yra vaizduotini kine ar kompiuteriniuose žaidimuose dar ir todėl, kad leistų auditorijai iškrauti susikaupusią agresiją ir realiame gyvenime būti taikiems.
– Ekspertai tikina, kad reikėtų vengti karo romantizavimo, tačiau tuo pačiu skatinti patriotizmą, raginti visuomenės narius būti aktyviais, o ne tik pasyviais stebėtojais, supažindinti su galimais sunkumais ir iššūkiais, jei šalyje kiltų konfliktas. Kokiomis priemonėmis, jūsų nuomone, tai reikėtų padaryti? Kaip didinti žmonių patriotiškumą?
– Laikausi požiūrio, kad karo romantizavimas ir smurto propagavimas neskatina patriotiškumo, tiksliau, autentiško patriotiškumo. Neapykantos kurstymą kitataučiams ir džiaugsmą, matant, kaip liejasi tariamų ar tikrų priešų kraujas, nelaikau brandžiu patriotiškumu. Esu įsitikinęs, jog patriotas yra tas, kuris myli savo tautą ir šalį net iki galvos guldymo, bet kartu gerbia bet kurios kitos tautybės žmones – taip pat ir savo priešus.
Suprantu, kad tai labai sunku, nes net nėra natūralu. Natūralu yra bėgti nuo pavojaus arba jį sunaikinti. Natūralu yra žudyti, siekiant apsiginti ir apginti artimuosius. Natūralu yra mėgautis priešų naikinimu, žiūrint filmus, žiniasklaidos reportažus ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Tačiau tai, kas natūralu, nebūtinai yra teisinga. Realus karas, smurtas, net ir gynybinis yra blogis, kurį, kaip matome, tam tikromis aplinkybėmis tenka pateisinti. Tačiau labai svarbu išlaikyti kritinę distanciją propagandos ir skausmo subanalinimo atžvilgiu.
Asmeninė patirtis man sako, kad šeima, mokykla, universitetas patriotizmą ugdyti gali autentiškiau negu medijų ar kino industrija. Jei vertybių, kritinio mąstymo ugdymui ir filosofijai nepakankamai dėmesio skiriame edukacijos procese, susidaro nepatenkinto gilaus poreikio spraga, kurią užpildo propaganda ir pramogų verslas.