„Jūs, lietuviai, valgote po to, kai ką tik pavalgėte“, – juokiasi Erika Keiko Martinez Vargas, prisimindama pirmąją pažintį su lietuvių valgymo įpročiais. Atvykusi iš Peru, ji manė žinanti, ką reiškia sočiai pavalgyti. „Galvojau, kad perujiečiai valgo daug, bet sėdėdama prie lietuviškos šeimos stalo, gali imti galvoti, kad pietūs niekada nesibaigs“, – priduria ji. Dabar Erika jau žino: Lietuvoje visada reikia pasilikti vietos ir antram, ir trečiam patiekalui.
Prisitaikyti prie gyvenimo naujoje šalyje Erikai reiškė daugiau nei tiesiog priprasti prie vietinio maisto. Visą gyvenimą gyvenusi didmiestyje, ji čia atrado ramybę ir artimą ryšį su gamta. „Dabar prie ežero ar miško galiu nueiti vos per kelias minutes – man tai atrodo tikra prabanga“, – dalinasi iš Peru sostinės Limos, kurioje gyvena apie 10 mln. žmonių, atvykusi KTU doktorantė.
Erika šiuo metu – Chemijos inžinerijos doktorantė Kauno technologijos universitete (KTU), o savo tyrimus atlieka Maisto institute. Šiandien ji kuria mėsos pakaitalus iš kanapių išspaudų – šalutinio kanapių aliejaus gamybos produkto. Taikydama fermentaciją ir šlapiąją ekstruziją, Erika jungia biotechnologinius ir pramoninius metodus tam, kad likutinė žaliava virstų vertingu ir maistingu produktu.
„Augaliniu maistu domiuosi jau seniai. Nors nesu nei veganė, nei vegetarė, maždaug prieš dešimt metų pradėjau sąmoningai mažinti mėsos vartojimą. Be to, labai mėgstu gaminti ir man patinka iššūkis – naudoti augalinius ingredientus vietoje mėsos. Tame slypi daug kūrybos ir man tai labai artima“, – teigia KTU doktorantė.
Mokslininkai kartais jaučiasi vieniši
Erika atvirauja, jog tyrėjos darbas jos asmenybei tinkanti veikla, tačiau net ir dirbdama mėgstamą darbą ji kartais pasijunta vieniša.
„Aš tiek daug laiko praleidžiu nagrinėdama dalykus, kuriuos dažnai suprantu tik aš viena, todėl, manau, kad tyrimo rezultatai – tik pusė darbo. Ne mažiau svarbu yra gebėti papasakoti apie tai kitiems taip, kad jie suprastų“, – sako jaunoji tyrėja.
KTU doktorantė taip pat prideda, kad mokslas, jos nuomone, turėtų būti neatsiejamas nuo ryšio su žmonėmis. Ir būtent tai jai padėjo susitvarkyti sunkiais gyvenimo momentais.
Net ir vertindama mokslo reikšmę, Erika nepamiršta jo ribų: „Dabartinis mokslinis požiūris, nors ir patikimas, vis dar labai vakarietiškas. Yra daug tradicinių žinių, kurios lieka nepastebėtos vien dėl to, kad neatitinka mūsų supratimo apie mokslą. Man norėtųsi, kad tai keistųsi“.
