KTU dėstytojas Eimutis Karčiauskas: gyvenime reikia nepamiršti pažinimo džiaugsmo

Jam apibūdinti tiktų ne vienas epitetas, tačiau, pasak ilgamečio Kauno technologijos universiteto Informatikos fakulteto (KTU IF) darbuotojo, doc. dr. Eimučio Karčiausko, geriausiai ir tiksliausiai jį apibūdinantis – programuojantis kalnų entuziastas.

„Programavimas yra kaip kopimas į kalnus – kopti į aukštumas ir siekti pažinimo reikia ne tam, kad parodytum pasauliui, koks didis ir nepakartojamas esi, o tam, kad pamatytum pasaulį pats ir suprastum, jog tai, kas atrodo kaip aukščiausia viršukalnė, iš tiesų yra tik kelio vidurys. Svarbiausia, kad šiame procese nereikėtų pamiršti pažinimo ir atradimo džiaugsmo“, – šypsosi pašnekovas. Apie kalnus ir gyvenimą kalbamės su dėstytoju E. Karčiausku.

– Esate vienas lojaliausių KTU darbuotojų. Kelintus darbo metus skaičiuojate universitete ir gal pamenate pradžią, nuo ko viskas prasidėjo?

Kai po studijų baigimo 1971 m. atėjo skirstymo į darbovietes laikas, aš jau buvau pilnateisis elektroninės skaičiavimo technikos laboratorijos darbuotojas ir dirbau mėgstamą programuotojo darbą su įvairiomis skaičiavimo mašinomis. Kadangi tos skaičiavimo mašinos buvo vienetinės, tai daugiau laiko skirdavome programos kūrimui galvose ir užrašymui popieriuje, ir tik po to sprendimus išbandydavome su mašina. Prie mašinos dažnai tekdavo darbuotis ir nakties metu.

Dėl sutarčių su skaičiavimo ir organizacinės technikos įmonių susivienijimu „Sigma“, daug laiko praleisdavome prie Vilniaus kompiuterių. Pirmus 6-erius metus su studentais dirbti nereikėjo. Pedagoginį darbą pradėjau 1977 m. apsigynęs disertaciją, mano pirmieji kursai buvo „Matematinė logika“ bei „Grafų teorija ir kombinatorika“, į kuriuos stengiausi įtraukti kuo daugiau programavimo elementų.

– Ar visuomet darbavotės Informatikos fakulteto Programų inžinerijos katedroje, o gal per savo karjerą teko keisti fakultetus/departamentus?

– Tikra teisybė, kad iš jauniausio KTU darbuotojo netikėtai tapau vienu iš lojaliausių. Nors visą laiką dirbau toje pačioje įstaigoje, tuo laikotarpiu savo vardus keitė tiek universitetas, tiek fakultetas: iš pradžių buvęs Radioelektronikos, vėliau Automatikos, Skaičiavimo technikos, o galop tapo Informatikos. Katedra pavadinimus keitė taip: Skaičiavimo technikos, Matematinės įrangos, Programinės įrangos ir galiausiai – Programų inžinerijos. Per visą darbo laiką teko „susitikti“ su septyniais rektoriais, šešiais dekanais ir septyniais katedros vedėjais.

Nors ir keitė savo vardą, fakulteto esmė visą laiką išliko ta pati – ruošti specialistus darbui su vis naujomis informacinėmis technologijomis. Ir fakulteto teritorija yra nusistovėjusi: kai 1967 m. įsikėlėme į dabartinus rūmus, tai niekur ir nejudame, tik laboratorijos prisideda ar kabinetais kartais pasirotuojame, prisijungus naujiems kolegoms.

– Augote jūs, drauge augo ir universitetas. Kokius ryškiausius pokyčius pastebėjote? Kaip keitėsi universitetas, darbinė aplinka, juk jums pradėjus darbą universitete nebuvo tiek reikiamo inventoriaus, kiek turime šiandieną?

Taip sutapo, kad kartu su valstybinės santvarkos pokyčiais visame pasaulyje prasidėjo ir kompiuterių revoliucija. Internetas su savo galimybėmis pakeitė visą pasaulį. Tuose pokyčiuose aktyviai dalyvavo ir mūsų universitetas bei fakultetas. Buvo pradėtos diegti naujos bendravimo technologijos – ėmėme naudotis elektroniniu paštu, atsirado socialiniai tinklai, kūrėsi naujos mokymo(si) platformos. Teorinės medžiagos pateikimas nuotoliniu būdu mūsų fakultete buvo praktikuojamas gerokai anksčiau, prieš kovidinį laikotarpį. Nors dabar tai kasdieniai ir nieko nebestebinantys dalykai, ypač entuziastingi buvo pirmieji žingsniai, kai buityje, įmonėse tokių paslaugų dar nėra, o universitete jau buvo galima jomis naudotis.

– Kas buvo įdomiausia dirbant universitete – moksliniai tyrimai, darbas su studentais, stebimi organizaciniai pokyčiai?

– Kadangi kompiuterinės technologijos, kaip žinia, labai greitai keičiasi, įdomu ne tik stebėti, bet ir įsisavinti tuos technologinius pokyčius. O jeigu pavyksta padaryti kokius, kad ir nedidelius, patobulinimus, tai dar smagiau!

Kita vertus, tas įdomumas mažai siejasi su biurokratiniu mokslo supratimu, todėl tenka apgailestauti, kad norinčių stoti į doktorantūrą skaičius mažėja. Visgi itin sveikintinas organizacinis sprendimas kviesti į universitetą praktikos docentus ir profesorius, kurie yra įmonėse dirbantys specialistai, turintys šiuolaikinės, naujausios informacinių technologijų patirties.

– Kaip per jūsų darbo metus keitėsi studentai? Kokie jie yra šiandien?

– Kadangi dabar informaciją apie informacines technologijas rasti lengva, studentai yra praktiškesni ir mažiau siekiantys teorinių žinių. Šiuos klausimus detaliau tiria socialinių mokslų atstovai, kurie išryškina X, Y, Z kartų esminius požymius. Mes pastebime, kad yra pasikeitę ir studentų laisvalaikio pomėgiai, pvz., šį semestrą, formuojant studentų grupes produkto vystymo projektui fizinio aktyvumo tematika, paaiškėjo, jog iš 12 studentų sportu domisi tik vienas.

Visada džiugina studentai, siekiantys geriau pažinti naujoves. Daug mūsų fakulteto studentų karjeros siekia tiek pasaulinėse firmose (pvz., Microsoft), tiek Lietuvos įmonėse, kurios konkuruoja informacinių technologijų pasaulinėse rinkose.

– Tikiu, kad per ne vienerius darbo Universitete metus teko spręsti aibę iššūkių, gal pamenate vieną ryškesnių, labiausiai įsirėžusių atmintin?

– Iš ankstyvųjų laikų įdomus prisiminimas apie MALGOL kalbos kompiliatoriaus patobulinimą, kai pavyko pasiekti 2–4 kartus didesnį programos vykdymo greitį. Skaičiavimo centre įdiegus tas naujoves, labai nustebome, kai KPI vyriausias buhalteris pareiškė, kad institutui naudos nėra, nes užsakovai pinigus moka tik už kompiuterinį laiką. Taip tiesiogiai susidūrėme su socialistinės ekonomikos paradoksu, kurių, be abejo, būta ir daugiau.

Iššūkių visada kyla, kai siekiama keisti ir tobulinti nusistovėjusius procesus mokyme, valdyme ar gamyboje. Tenka diskutuoti, ginčytis, kovoti ar nusileisti, sprendžiant įvairius klausimus. Džiugina, kai asmeniškai sukurta programa ilgą laiką sukasi įmonėse, kai paruoštas modulio turinys naudojamas kelių šimtų studentų mokyme. Bet jau ateina dirbtinis intelektas ir vėl teks peržiūrėti tiek mokymo turinį, tiek metodiką.

Vykdant Nacionalinės švietimo agentūros projektą „Skaitmeninė švietimo transformacija (EdTech)“, tenka spręsti mokymo turinio pritaikymo jaunajai kartai uždavinius. Reikia tinkamai parinkti demonstracines užduotis, kad mokiniai ir mokytojai būtų motyvuoti, matytų gaunamų žinių perspektyvą ir nepasikliautų vien dirbtinio intelekto patarimais.

– Ar rekomenduotumėte KTU savo pažįstamiems, kaip darbovietę, kurioje gera dirbti? Kodėl?

– Visada rekomenduoju KTU kaip puikią darbovietę, kurioje galima rasti erdvės pasaulio pažinimui ir savirealizacijai. Nors darbo metais buvo įvairių pagundų keisti darbą, dabar aiškiai matau, kad nieko nėra geriau nei dirbti KTU. Čia turime galimybę susipažinti su įvairiais kūrybingais žmonėmis, galime inicijuoti ar prisijungti prie įvairių projektų. Darbuotojai puikiausiai gali derinti savo pomėgius (kelionės, sportas, menas) su darbu. Tiesiog reikia visu tuo gėriu prasmingai naudotis ir pačiam dalytis savo darbais bei iniciatyvomis.

– Ko palinkėtumėte studijų besidairantiems būsimiems studentams?

– Būsimiems studentams linkiu matyti savo studijų perspektyvą, būti aktyviems mokymosi proceso dalyviams. Jūsų laukia įdomi ateitis, nes horizonte – sprendimų reikalaujantys aktualūs technologiniai iššūkiai. Universitetas yra puiki vieta sėkmingai karjerai.