Informatikos studentė, lankanti dizaino BA+ modulių paskaitas, Eylul Guleryuz ieško tokio karjeros kelio, kuriame vizualieji menai ir informatika susilietų į viena. KTU studentė iš Turkijos šio tikslo siekia drąsiai ir užtikrintai – būdama vienintelė mergina savo kurse, ji tai priima kaip motyvaciją siekti aukštų rezultatų.
Joga, ilgi pasivaikščiojimai, sodininkystė ir kelionės, kurių per pastaruosius metus buvo daugybė – taip savo gyvenimą apibūdina Eylul. Tačiau be dešimtimis skaičiuojamų aplankytų šalių, studentė savo patirtimi ir žiniomis dalinasi įvairiose užklasinėse veiklose.
„Stengiuosi, kad kiekviena mano gyvenimo diena būtų ypatinga ir kitokia, nei praeita. Dedu pastangas siekdama palikti teigiamą įspūdį žmonėms, su kuriais susiduriu“, – savo gyvenimo formule dalinasi Eylul.
– Esate KTU ambasadorė, konsultuojanti užsienio studentus dėl studijų, „GIFTed“ studentė, „GIUDed“ mentorė ir KTU „VideoShot“ klubo narė. Kuriame iš šių vaidmenų jaučiatės patogiausiai?
– KTU ambasadorės vaidmuo mano gyvenime atsirado labai natūraliai: konsultuodavau savo draugus, kurie teikė paraiškas studijuoti, nes moku sistemingai ir organizuotai skirstyti informaciją į kategorijas ir mielai tuo dalinuosi. Šis gebėjimas rado savo etiketę.
„GIFTed“ bendruomenė yra tai, dėl ko Lietuvoje jaučiuosi kaip namie dar labiau. Visada randu su kuo pasikalbėti ar kieno paprašyti pagalbos ir man tai nesukelia jokių nepatogumų. Taip pat, labai įdomu praplėsti savo akiratį kalbantis su bendraminčiais draugais ir sužinoti apie jų patirtis. Jei skaitote šiuos žodžius – ačiū jums, mano „GIFTed“ draugai, jūs visi esate ypatingi ir nuostabūs!
– Kaip praleidžiate savo dieną? Kaip suspėjate įvykdyti visus savo įsipareigojimus?
– Vidurinėje mokykloje mokiausi labai sudėtingoje programoje, o mano užklasinė veikla sudarė per 750 valandų. Tai mane išmokė nepasiduoti susidūrus su sunkumais ir efektyviai valdyti savo laiką. Pasirodė, kad informatikos studijos – dar sudėtingesnės, tačiau šią studijų programą pasirinkau pati, skirtingai nei privalomus dalykus vidurinės mokyklos programoje.
Manau, kad mane labiausiai motyvuoja tai, jog išmokti dalykai man yra nepaprastai įdomūs ir verčia dar labiau gilintis į šią sritį, nes informatika – beribė. Aš mokausi tam, jog tobulinčiau savo įgūdžius, o ne tik tam, kad išlaikyčiau testus. Na, o dėl kitų įsipareigojimų – matydama rezultatus jaučiu, kad elgiuosi teisingai, vėlgi – ne todėl, kad privalau, o todėl, kad to noriu. Taigi, stengiuosi atidžiai atsirinkti dalykus, kuriems skiriu savo laiką, aiškiai išsiskirti prioritetus bei pasilikti laiko ir erdvės sau, kad neperdegčiau.
– Minėjote, kad svajojate studijuoti kompiuterinį meną ir suderinti turimą informacinių technologijų ir vizualiųjų menų patirtį bei išsilavinimą. Daugelis mano, kad menas ir mokslas – ypač skirtingi dalykai. Jūsų nuomone, ar menas ir mokslas gali egzistuoti vienas šalia kito ar net būti derinami?
– Man menas yra žmonių saviraiška, todėl tai, kaip mes gyvename, taip pat yra menas. O kadangi mokslas yra sisteminga realaus gyvenimo išraiška, tai – taip pat menas. Štai kodėl aš nežiūriu į mokslą ir meną kaip į dvi skirtingas sritis. Rašydama programinį kodą žengiu į pasaulį, kuriame tekstas yra mano teptukas, o kompiuteris – drobė. Tada galiu kurti ką noriu, tik reikia kompiuteriui duoti teisingas instrukcijas. Manau, kad tai apibrėžia meną, ar ne?
– Esate vienintelė mergina savo kurse. Kaip dėl to jaučiatės? Kaip manote, kodėl moterys nesirenka informatikos kaip specialybės?
– Taip, esu vienintelė mergina savo akademinėje grupėje. Nors tam tikruose moduliuose, kuriuos lankau, yra studenčių iš „Erasmus+“ mainų ar iš aukštesnių kursų, šie moduliai sudaro ne daugiau kaip 20 proc. mano lankomų paskaitų, tad su tos pačios lyties specialistėmis susiduriu retai.
Manau, kad būtent stereotipai sulaiko moteris nuo IT studijų, mat atotrūkis tarp lyčių šioje srityje yra didžiulis. Štai kodėl egzistuoja terminas „IT vaikinas“ (angl. IT guy). Galiu lažintis, kad daugelis moterų IT net nelaiko karjeros pasirinkimu. Vis dėlto, galbūt turėčiau sakyti „anksčiau“, nes šiandien vis daugiau moterų savo karjerą keičia į karjerą IT srityje.
– Su kokiais iššūkiais ir galimybėmis susiduriate savo kasdienybėje bei studijose informacinių technologijų srityje?
– Manau, kartais žmonės, ypač vyresni, nuvertina mane vien dėl lyties ir nustemba, kai gerai pasirodau. Tai – vienintelis dalykas, kurį galiu pavadinti iššūkiu, bet mane tai labiau motyvuoja nei stabdo, nes jaučiu, kad turėčiau darbą atlikti dar geriau, aplinkinius nustebinti dar labiau ir parodyti, kad šioje srityje yra sėkmingų moterų.
– Pasaulis tobulėja ne dienomis, o valandomis ir technologijos taikomos srityse, apie kurias anksčiau nebūtume net pagalvoję. Ar ateitis gali egzistuoti be technologijų?
– Manau, kad negali. Tai jau neišvengiama kasdienio gyvenimo dalis. Pirmąjį išmanųjį telefoną gavau būdama 11 metų, todėl žinau, kaip buvo, kai negalėjai rašyti žinučių ar prisijungti prie socialinių tinklų kasdien. Bet, pavyzdžiui, mano trylikametis brolis užaugo su planšete rankoje. Tai dabar yra įprasta ir ši praktika auga eksponentiškai. Kas žino, galbūt netrukus technologijos net taps mūsų kūno dalimi.
– Kokie jūsų siekiai toliau? Ar svarstytumėte likti Lietuvoje ir čia vystyti informacinių technologijų sritį?
– Kol kas Lietuva man suteikė labai daug galimybių, dėl kurių man patinka čia gyventi. Tačiau taip pat aš lengvai prisitaikau prie pokyčių ir nuolat ieškau naujų galimybių. Kol kas tiesiog plaukiu pasroviui ir darau tai, kas man atrodo teisinga, kasdien ieškodama geresnės savęs versijos. Laikas parodys, kur ją atrasiu.
