Geriausios KTU monografijos, prisidedančios prie pažangos medicinos, visuomenės ir švietimo srityse

Kauno technologijos universitetas paskelbė 2025 metų geriausių monografijų konkurso laimėtojus. Komisija atrinko tris tarptautinėse leidyklose publikuotas monografijas, kurios išsiskiria moksliniu aktualumu, tarpdisciplinišku požiūriu ir svarbiu indėliu sprendžiant šiuolaikines mokslo bei visuomenės problemas.

Pirmoji vieta atiteko prof. habil. dr. Vytauto Ostaševičiaus, Vytauto Jūrėno, Manto Venslausko ir Lauros Kižauskienės monografijai apie neinvazines terapines technologijas. Antroji vieta skirta Arvydo Grišino darbui, nagrinėjančiam tiesos krizę šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje, o trečioji – Tatjanos Sidekerskienės (su bendraautoriumi Robertu Damaševičiumi) monografijai, skirtai skaitmeninių „escape room“ (liet. pabėgimo kambarių) sprendimų taikymui ugdyme.

Neinvazinės terapijos proveržis: žemo dažnio ultragarso galimybės

Prestižinėje „Springer Nature“ leidykloje išleista monografija „Noninvasive Therapeutic Technologies: Stimulation of Physiological Processes“ yra ketvirtoji V. Ostaševičiaus monografija ir aštuonioliktoji knyga jo mokslinėje veikloje. Tarptautinį leidinio pripažinimą patvirtina ir tai, kad jis buvo peržiūrėtas daugiau nei 4 tūkstančius kartų ir tapo vienu populiariausių darbų savo srityje, o joje aprašomi tyrimai atskleidžia svarbų lūžį neinvazinės medicinos srityje.

KTU mokslininkai pirmą kartą pasaulinėje praktikoje sistemiškai įvertino, kaip skirtingo intensyvumo ir trukmės žemo dažnio ultragarsas veikia hemodinaminius parametrus. Tyrimai atskleidė, kad žemo dažnio akustinės bangos gali sukelti eritrocitų agregatų disociaciją, taip pagerindamos dujų apykaitą ir kraujo tekėjimo savybes. Esminis proveržis siejamas su specialiai sukurto ir patentuoto žemo dažnio ultragarso keitiklio technologija, kuri veikia radialinių virpesių režimu ir leidžia pasiekti gilesnius biologinius audinius, net prasiskverbti pro kaukolę.

KTU mokslininkų atlikti eksperimentiniai ir in vivo tyrimai atskleidė aiškius fiziologinius pokyčius. Nustatyta, kad ultragarso bangos pro audinius prasiskverbia net keturis kartus giliau nei iki šiol naudotų prietaisų skleidžiamos bangos, o jų poveikis kraujotakai yra kliniškai reikšmingas.

„Kraujospūdis mažėja, nes veikiant žemo dažnio ultragarsu sumažėja pavienių eritrocitų koncentracija kraujo tūrio vienete, o tai mažina kraujo klampumą. Kadangi kraujo klampumas tiesiogiai susijęs su hematokritu, atsakingu už deguonies ir anglies dioksido pernešimą, gerėja kraujotakos rodikliai. In vivo tyrimai parodė, kad per 7 minutes plaučių deguonies įsotinimas padidėjo daugiau nei 10–15 proc., o kraujospūdis ir širdies susitraukimų dažnis sumažėjo“, – tyrimų rezultatais dalinasi V. Ostaševičius.

Pasak mokslininko, delfinų terapija sukelia panašius hemodinamikos gerėjimo procesus, nes jų skleidžiamos akustinės bangos atitinka žemo dažnio ultragarso parametrus. Šis poveikis mažina kraujo klampumą, kraujospūdį ir pulsą, gerina kraujo prisotinimą deguonimi bei teigiamai veikia emocinę būklę. Nors nervinio streso poveikis kraujospūdžiui yra išsamiai ištirtas, atvirkštinis ryšys – kraujospūdžio pokyčių poveikis nervų sistemai – iki šiol nėra pakankamai išnagrinėtas.

„Ši neinvazinė terapija gali tapti alternatyva tradiciniams gydymo metodams. Šiuo metu diagnostikoje ir gydyme plačiai naudojamas aukšto dažnio ultragarsas, priešingai nei žemo dažnio, didina kraujo klampumą ir kraujospūdį, veikia termiškai bei slopina deguonies įsisavinimą kraujyje. Atsižvelgiant į tai, kad apie 1,3 mlrd. pasaulio gyventojų kenčia nuo kraujotakos sutrikimų, manoma, jog KTU pasiūlyta technologija turi didelį pritaikymo potencialą ateityje“, – tikina V. Ostaševičius.

Kai informacijos perteklius tampa išbandymu tiesai

KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslininko dr. Arvydo Grišino monografija „The western crisis of truth in the early 21st century: as the enlightenment dims“ sulaukė pripažinimo už aktualų ir kritinį požiūrį į šiuolaikinės Vakarų visuomenės problemas. Autoriaus teigimu, ši žinia jam buvo netikėta, bet kartu tapo svarbiu ženklu, jog technologijų universitete atsiranda vis daugiau erdvės ir humanitarinių mokslų tyrimams.

„Šiuolaikinėje skaitmeninėje realybėje kiekvienas esame ne tik informacijos vartotojas, bet ir jos kūrėjas. Mūsų kalbėjimas, dalijimasis turiniu ir dalyvavimas viešojoje erdvėje turi didesnį poveikį ir pasiekiamumą nei bet kada anksčiau. Todėl ypač svarbi tampa kalbėjimo intencija. Reikia klausti, ar siekiame sakyti tiesą, ar kalbame atsainiai, vartotojiškai, o kartais net sąmoningai prisidedame prie informacinio triukšmo.

Esame ne tik skaitmeninės realybės vartotojai, bet ir jos kūrėjai. Mūsų elgesys aktyviai formuoja pasaulį, informacinę ir kartu fizinę erdvę, kurioje gyvename. Todėl būtina galvoti apie minčių ekologiją ir politinę kultūrą skaitmeninėje eroje“, – teigia monografijos autorius.

Pasak A. Grišino, atsparumą dezinformacijai reikėtų suvokti ne kaip siekį visiškai jos išvengti, o kaip gebėjimą atsakingai veikti klaidinančių žinučių persmelktame pasaulyje. Nors dezinformacijos skaitmeninėje eroje išvengti neįmanoma, nuo individualių pasirinkimų priklauso, ar bus kuriama atsakinga, tiesa grįsta politinė kultūra.

Autorius siūlo mokytis iš istorinių pavyzdžių, kai gyvenimas tiesoje tapo veiksminga atsvara institucionalizuotai netiesai. Jo teigimu, pirmasis žingsnis sprendžiant šias problemas yra požiūrio į viešąją erdvę ir savo vaidmenį joje keitimas.

Monografijoje A. Grišinas taip pat remiasi istorine patirtimi, ypač disidentinių judėjimų pavyzdžiais, kuriems „gyvenimas tiesoje“ tapo atsaku į viešajame gyvenime įtvirtintą netiesą. Jo teigimu, sprendimai didžiosioms politinės kultūros problemoms slypi tiek individualių pasirinkimų, tiek platesnių socialinių ir politinių sistemų lygmenyse.

Sulaukęs pripažinimo, autorius ir toliau plėtoja bei ketina plėtoti filosofinius tyrimus. Šiuo metu jo interesų lauke yra betechniškumo samprata ir šiuolaikybės istoriškumo analizė, nagrinėjanti modernios visuomenės būseną, kai istorinė kryptis tampa neaiški, o modernybė susiduria su ekologinėmis, politinėmis ir filosofinėmis ribomis.

Skaitmeniniai pabėgimo kambariai padeda mokytis įdomiau ir aktyviau

KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto mokslininkės Tatjanos Sidekerskienės kartu su bendraautoriumi Robertu Damaševičiumi parengta monografija „Digital escape room designs in education“ reikšmingai prisideda prie šiuolaikinių ugdymo metodų tyrimų, atskleisdama skaitmeninių pabėgimo kambarių potencialą švietime ir jų taikymo galimybes įvairiuose mokymosi kontekstuose. Pasak mokslininkės, šis netikėtas įvertinimas patvirtino, kad inovatyvios ir žaidybinės ugdymo praktikos akademinėje bendruomenėje pripažįstamos kaip perspektyvi ugdymo kryptis.

„Didėjantis žaidybinimo vaidmuo švietime susijęs su poreikiu mokytis per patirtį. Skaitmeniniai pabėgimo kambariai, kartu su kitomis interaktyviomis priemonėmis, tokiomis kaip Menti, Kahoot, Moodle aplinkoje kuriamomis veiklomis ar kūrybinėmis interpretacijomis leidžia studentams aktyviai veikti, eksperimentuoti ir iš karto matyti savo sprendimų rezultatus. Tai ypač pasiteisina matematikos studijose, kur abstrakčios sąvokos neretai sunkiai susiejamos su realiomis situacijomis“, – teigia T. Sidekerskienė.

„Skaitmeninių pabėgimo kambarių dizainas ir sprendimas suteikia galimybę praktiškai lavinti svarbiausias ateities kompetencijas, tokias kaip kritinis mąstymas, problemų sprendimas, komandinis darbas ir skaitmeninis raštingumas. Įsitraukdami į tokias veiklas studentai mokosi taikyti žinias realiose, sudėtingose situacijose“, – pastebi monografijos autorė.

Nors ši monografija tapo reikšmingu ilgametės veiklos apibendrinimu, mokslininkė ir toliau eksperimentuoja su naujomis mokymosi formomis. Šiuo metu ji tyrinėja, kaip derinant virtualias mokymosi aplinkas su skaitmeniniais pabėgimo kambariais galima kurti nuoseklias, įtraukias mokymosi patirtis, kuriose savarankiškas darbas virtualioje aplinkoje virsta praktiniais, bendradarbiavimu grįstais iššūkiais paskaitų metu.