Atlantą su jachta perplaukusią KTU statybos inžinierę kovoti su problemomis išmokė buriavimas

Manau, kad šiuo sportu susidomėjau, nes mano tėvai neburiavo, bet tuo užsiiminėjo dėdė, o jis pasiūlė šį sportą išbandyti.

Buriavimas ugdė savarankiškumą ir gebėjimą priimti sprendimus, atsižvelgiant į savo nuomonę, nes didžiąją laiko dalį buriuojant praleisdavau viena ir tik su savo mintimis. Taip pat išmokau daugiau analizuoti ir pasimokyti iš blogų situacijų, kad kitą kartą išvengčiau klaidų.

Vėliau, prisijungus prie buriavimo komandos, sužinojau, kad sunkiais momentais galiu atsiremti į savo komandos draugą ir kartu su juo išgyventi sunkų momentą ar pasitarti, ieškant geriausio sprendimo…

Buriuodama pradėjau lengviau įveikti baimę ir ją pajutus kartu su ja eiti prieš atsiradusį sunkumą. Kartais matau, kad į gyvenime iškilusias problemas ar iššūkius dažnai galiu žiūrėti gana ramiai, nes žinau, kad sprendimą vis tiek rasiu. Buriuojant neišsprendžiamų problemų nėra, todėl tokį požiūrį taikau ir gyvenimui krante.

– Kelionė per Atlantą ir varžybos iš Ispanijos į Pietų Afriką – tai dvi paskutinės didžiausios tavo kelionės. Kuo jos skyrėsi viena nuo kitos ir kuri kėlė daugiausia iššūkių?

– Taip, tai buvo mano paskutinės dvi kelionės. Pagrindiniai skirtumai tarp jų buvo tie, kad plaukimas iš Ispanijos į Žaliojo Kyšulio salas buvo vienas iš „The Ocean Race Sprint Cup“ varžybų etapų, o plaukimas per Atlantą jau vyko nebe varžybų ritmu.

Vien pasiruošimas šioms varžyboms buvo ganėtinai varginantis – keli įgulos nariai dirbo beveik du mėnesius Ispanijoje ir tvarkė įvarius techninius laivo dalykus, kad prasidėjus varžyboms nekiltų trikdžių. Aš ir kita komandos dalis prisijungėme likus 17 dienų iki varžybų. Mes kiekvieną dieną dirbome ir ruošėme laivą, plaukdavome į treniruotes ir stengėmės kiekvieną dieną išnaudoti, kad varžybų metų išvengtume bet kokių klaidų.

Startavus pirmą parą, sąlygos dar palyginus buvo neblogos, tačiau kitą parą sąlygos pasidarė sudėtingos: vėjo greitis momentais siekė 52 mazgus (apie 100 km/val.), plyšo viena tuo metu naudojama burė, turėjome išsikelti štorminę burę. Tokias sąlygas buvo matę vos keli mūsų įgulos nariai, kitiems, taip pat ir man, tai buvo didžiausias kada nors matytas vėjas.

Pirmas paras beveik nebuvo kada miegoti, valgyti, tad nuovargis jautėsi jau pirmomis dienomis. Dalyvaujant varžybose, kurioms buvo taip sunkiai ruoštasi, žinant, kad Lietuva apskritai dalyvauja tokio lygio varžybose, mintys ir užsidegimas pakeldavo energijos lygį ir nuovargis nebebūdavo sunkus.

Plaukimas per Atlantą vyko visai kitokiu rėžimu. Plaukiant vandenynu link Karibų salyno žiemos metu yra palankūs vėjai, todėl ir manevrų reikalaujančių visos įgulos darbo buvo žymiai mažiau. Pats plaukimas buvo kaip atostogos palyginus su varžybomis.

– Kaip atrodo pasiruošimas tokio lygio varžyboms?

– Tipinė pasiruošimo varžyboms diena atrodydavo taip: atsikeliame 7-8 val. ryto ir bėgame krosą, po jo darome fizinius pratimus ir mankštą. Tuomet pavalgome pusryčius ir keliaujame prie laivo. Iki pietų atliekame laivo priežiūros darbus, kurie apimdavo gervių perrinkimą ir jų sutepimą, švertų šveitimą, suktukų peržiūrėjimą, kavamalių perrinkimą.

Po pietų dažniausiai darydavome treniruotę jūroje. Jos metu atlikdavome daug manevrų, kad kiekvienas įgulos narys žinotų, ką tiksliai manevro metu jam reikia daryti, sugalvodavome įvairių situacijų, kokios gali įvykti varžybų metu ir tai bandydavome atkartoti.

Taip pat fiksuodavome ką reikėtų dar patikrinti grįžus į krantą ir galbūt sutvarkyti. Po treniruotės grįždavome į apartamentus ir turėdavome dienos apžvalgą, ką treniruotės metu padarėme gerai, ką reikia tobulinti ir pasidalindavome kitos dienos darbais.

– Pereikime prie studijų. KTU pabaigei Statybos inžineriją – kas paskatino jas rinktis?

– Tuo metu kai reikėjo pasirinkti, kur stoti, tiesą sakant, nelabai žinojau, kas yra statybų inžinerija ir ką žmonės veikia baigus šias studijas. Pasirinkau dėl to, kad mokykloje labai gerai sekėsi matematika ir fizika. Iš tikrųjų, kas yra statybų inžinerija supratau tik antrame kurse.

– Kaip tau sekėsi studijas suderinti su sporto ritmu?

– Studijas derinti su sportu buvo tikrai nemenkas iššūkis. Pirmus studijų metus buriavimu neužsiminėjau ir padariau pertrauką. 2021 metais, antraisiais studijų metais, mane pakvietė prisijungti prie Ambersail-2 komandos ir atstovauti Lietuvai „The Ocean Race Europe“ varžybose. Norint dalyvauti jose, turėjau išvykti gegužę ir nedalyvauti paskaitose bei pavasario sesijoje. Iš varžybų turėjau grįžti tik birželio pabaigoje.

Atsimenu, kad su dėstytojais sutariau, jog viską, ką įmanoma padarysiu į priekį.

Iki pat varžybų pradžios sėdėdavau per naktis ir atlikinėjau darbus, kad bent jau iš dalies modulių galėčiau gauti įskaitas ir grįžus reikėtų atsiskaityti tik egzaminą.

Taip pat susiderinau laikyti pavėlintą sesiją – ją galėjau išsilaikyti iki kitų metų rugsėjo galo. Aišku dalies darbų nespėjau atlikti iki varžybų pradžios, tad jie nusikėlė.

Grįžus po varžybų, iš tikrųjų spėjau užsiregistruoti į egzaminų trečiuosius perlaikymus. Taip ir padariau, o visus egzaminus išsilaikiau iš pirmo karto.

Ketvirtame kurse dar vasarą su Ambersail-2 komandos vadovu sutarėme grafiką, kada prisijungsiu prie komandos ir atlikinėsiu laivo vadinamus pervarymus, o prie varžybų prisijungsiu prie varžybų Karibų salose vasario – kovo mėnesiais.

Taip pat sutarėme, kad plauksiu per Atlantą. Tuo metu dar nebuvo aišku dėl dalyvavimo varžybose „The Ocean Race Sprint Cup“. Be to, aš jau dirbau įmonėje YIT Lietuva, kaip NT projekto vadovo padėjėja. Treniruotės ir pasiruošimas „The Ocean Race Sprint Cup“ varžyboms prasidėjo spalio viduryje, turėjau išplaukti 9 paroms ir plaukėme iš Klaipėdos į La Coruna (Ispanijoje), ir lapkričio viduryje iš Tenerifės į Valensijos miestą Ispanijoje. Su universiteto darbais stengiausi susidoroti panašiai kaip ir anksčiau.

Toliau sekė išankstinės rudens sesijos laikymas. Žinojau, kad turiu viską išlaikyti per pirmą kartą, nes į perlaikymus ateiti tiesiog negalėsiu.

– Privalomąją praktiką atlikai Sakartvele, kuriame tuo metu ir treniravaisi. Kaip ją sekėsi atlikti svečioje šalyje?

– Praktiką Sakartvele susiradau būnant Žaliojo Kyšulio salose. Mūsų komandoje, kuri ruošėsi plaukti per Atlantą, buvo vienas žmogus, kuris turi statybos verslą Sakartvele. Pasiklausiau jo, kur galėčiau atlikti praktiką ir jis iškart pasiūlė prisijungti prie jo. Grįžus po plaukimo per Atlantą į Lietuvą, susitvarkiau reikalingus dokumentus universitete ir po kelių savaičių išskridau į Sakartvelą atlikti praktikos.

Praktikos vadovė buvo virš 20 metų toje srityje dirbanti Alina. Gavau užduotį suprojektuoti inžinerines sistemas trims viešbučio aukštams. Taip pat Alina aprodė vieną iš jos prižiūrimų projektų. Buvo įdomu pamatyti esminius skirtumus statybų srityje tarp Lietuvos ir Sakartvelo.

– KTU pabaigei pastatų inžinerinių sistemų specializaciją, o savo baigiamajame projekte nagrinėjai vandenilio sistemų pritaikymo galimybes pastatams. kuo tave sudomini šios sritys?

– Pastatų inžinerinės sistemos sudomino savo įvairove ir būdais pritaikyti skirtingas sistemas, kurios labai greitai tobulėja.

Manau, kad vandenilio sistemų panaudojimo pastatuose galimybės dar šiek tiek užtruks, bet tai vis tiek perspektyvi sistema, nes vandenilis išsaugo energiją gaunamą iš vėjo ir saulės elektrinių. Be to, nėra apkraunami elektros tinklai, norint tą energiją išsaugoti.

Norint pradėti naudoti vandenilį pastatuose centralizuotu būdu, reikia ganėtinai nemažai investuoti į tinklų atnaujinimą. Taip pat nemažai kainuoja vandenilio dujų suskystinimas. Vandenilio sistemas naudoti paprastam gyvenamajam namui necentralizuotu būdu šiuo metu būtų didelė prabanga.