Ateities inovatorių kartą: kas ją užaugins – ChatGPT ar universitetas?

Populiarioji kultūra mus įtikino, kad sėkmingiausiems pasaulio verslininkams diplomas nereikalingas. Visgi kasmet verslo žurnalo „Fortune“ sudaromame įtakingiausių Amerikos įmonių sąraše, tokių vadovų – vos keli procentai. Ar universitetas šiandien vis dar stovi inovacijų kūrimo priešakyje ir ar Lietuvos švietimo ekosistema, kurioje kasmet tūkstančiai abiturientų siekia aukštojo mokslo diplomo, yra pajėgi ugdyti ateities inovatorių kartą?

Geriausi atradėjai yra vaikai, tačiau ilgainiui daugelis jų šiuos įgūdžius pamiršta – šios mintys skambėjo paskutinį vasaros savaitgalį vykusiame diskusijų festivalyje „Būtent!“. Kauno technologijos universiteto (KTU) organizuojamoje diskusijoje „Ar universitetas būtinas inovacijų sėkmės formulėje“ (moderatorius KTU ekspertas dr. Mindaugas Bulota) aukštojo mokslo ir verslo atstovai pabrėžė, jog technologinio progreso amžiuje, siekiant ugdyti inovatorių kartą, formalusis švietimas – tiek mokykloje, tiek universitete – neturi užgožti įgimto žmogaus smalsumo.

„Iš tikrųjų, maži vaikai yra empirinių tyrimų dėstytojai mums visiems, nes jie turi neribotą norą viską suprasti. Nors neturi nei vadovėlių, nei moka skaityti, jie bando – viską ima, galbūt kartais sulaužo. Tačiau tėveliai, būdami ženkliai protingesni, juos drausmina, neleidžia taip elgtis. Ir tuomet vaikai labai puikiai išmoksta nebebandyti, neimti, neliesti ir tokiu būdu nebeatrasti. O juk būtent šių įgūdžių ir smalsumo mums reikia, jeigu norime auginti tyrėjų kartą“, – teigia Mokslo ir inovacijų populiarinimo centro „Mokslo sala“ vadovė Aistė Lukaševičiūtė.

Klysti metas universitete

Pasak KTU mokslininko ir dėstytojo dr. Beno Gabrielio Urbonavičiaus, studentai, jau ateidami į universitetą, neretai su savimi atsineša tam tikrus įsitikinimus – kas veikia ir galima, o kas ne – įspraudžiančius juos į nerašytus rėmus ir ribojančius jų kūrybiškumą.

„Tikrai ne kartą esame susidūrę su situacija, kuomet studentai nedrįsta eksperimentuoti, nes bijo, jog sulaužys įrangą. Aš jiems visada sakau – jeigu ir sulaužysit, sutaisysime kartu. Ir tik tai supratę jie įgauna pasitikėjimo savimi kažką daryti“, – diskusijos metu aiškina dr. B. G. Urbonavičius.

Anot įmonės „AmeraLabs“ bendraįkūrėjo ir KTU alumno Andriaus Darulio, būtent universiteto ekosistema ir intelektinis kapitalas padėjo žengti pirmuosius žingsnius nuosavo verslo link. Devynerius metus gyvuojančiai įmonei, pasak jos įkūrėjo, pradžią davė ne kas kita kaip universitete veikiantis startuolių inkubatorius.

„KTU Startup Space mums padėjo suformuluoti verslo idėją, patarė, kaip ją pristatyti investuotojams, supažindino su universiteto mokslininkais ir uždavė sunkių klausimų, į kuriuos turėjome atsakyti, – prisimena jis. – Dabar, žinoma, mes esame išaugę universitetą, tačiau savu laiku tai buvo tas pakilimo takas, kuris suteikė ir infrastruktūrą, ir ryšių, ir žinių.“

Dešimtumkai – ar jų ir tereikia?

Inovacijas diktuoja rinkos poreikiai, o jų įgyvendinimas neretai reikalauja tarpdisciplininio požiūrio. Nors jau ne vienerius metus švietimo sistemoje įgyvendinama STEAM (angl. Science (gamtos mokslai), Technology (technologijos), Engineering (inžinerija), Arts (menai), Mathematics (matematika) koncepcija, pasak Aistės Lukaševičiūtės, tiek formaliame, tiek neformaliame ugdyme vis dar trūksta integralaus požiūrio į mokslą.

„Net kalbant apie neformalųjį ugdymą, iš visų Lietuvoje siūlomų būrelių, tik 4–7 proc. jų yra susiję su STEAM. Nors šis skaičius palaipsniui auga, stebint tokią sparčią technologinę pažangą ir žinant mūsų prioritetus, šis procentas yra itin mažas“, – pabrėžia ji.

„Tuomet, kai tampa svarbus žinių integravimas, būtent tokie žmonės ir atsiskleidžia, nes jie sugeba pamatyti tam tikrus sprendimus, kurių kiti nepastebi. Kartais būna ir atvirkščiai – kai kurie studentai, pavyzdžiui, puikiai projektuojantys elektronikos schemas, susiduria su iššūkiais, kuomet jų paprašoma šiek tiek „pasvajoti“. Tačiau šių dviejų žmonių komanda dažniausiai atneša puikių rezultatų“, – aiškina B. G. Urbonavičius.

Ne kiekvienas gimsta būti inovatoriumi, antrina Andrius Darulis, tad ne kiekvienas turi juo tapti. Be to, pabrėžia ekspertas, inovacijos dažniausiai prasideda ne nuo žinojimo, ką tiksliai reikėtų daryti, o nuo noro sukurti kažką naudingo. Neretai procesas pasirodo sudėtingesnis nei iš pradžių tikimasi, tad A. Darulis teigia – paradoksalu, bet norint sukurti inovaciją ir neprarasti drąsos, vis dėlto reikia daug ko nežinoti.

Žmogaus užduotis išlieka klausti

Pasaulis, kuriame formalių žinių reikšmė mažėja, o atsakymus gali pasufleruoti dirbtinis intelektas, universitetams, pripažįsta B. G. Urbonavičius, tampa vis sunkiau išmokyti nekintančių tiesų. Tačiau žaibiškų technologinių pokyčių kontekste kaip niekad išauga žmogaus kritinio ir kūrybiško mąstymo reikšmė bei tai, kaip sugebame veikti neapibrėžtose situacijose ir mokytis visą gyvenimą. Čia, diskusijos dalyviai pabrėžia, universitetas, kaip inovacijų ekosistemos dalis, atlieka itin svarbų vaidmenį.

„Mokykla ar kolegija gali išmokyti kažkokio amato, tačiau universitetas, kaip aukštojo mokslo įstaiga, pirmiausiai padeda išmokti mąstyti, išmokti ieškoti informacijos, klausti teisingų klausimų, – pabrėžia A. Lukoševičiūtė. – Universitetas nėra tik sritis, į kurią pasirenkame gilintis. Tai ir infrastruktūra, tai ir žmonės, pažintys, mąstymo būdas, mokėjimas mokytis.“

Tačiau ar vien tik kūrybiškumo, smalsumo, atkaklumo ir degančio noro kurti užtenka, norint tapti ateities inovatoriumi? Ekspertai pabrėžia – be fundamentalių žinių, kurias suteikia tiek mokykla, tiek universitetas, neįmanomas nei kritinis mąstymas, nei inovacijos.

Jau dabar dr. B. G. Urbonavičius pastebi suklusti verčiančią tendenciją – jaunoji moksleivių karta per daug pasitiki dirbtiniu intelektu ir pasiduoda pagundai ne savarankiškai ieškoti atsakymų, o leisti juos surasti ChatGPT.

Jis pabrėžia, jog nerimą kelią ne tai, jog naudojamės DI, tačiau tai, jog imame juo aklai pasitikėti. Be to, technologijoms vis labiau skverbiantis į mūsų gyvenimus, pastebi „Mokslo salos“ vadovė, vis opesnis tampa ir žmogiškų vertybių bei moralės klausimas. Kaip užtikrinti, jog tiek mes patys, tiek ir ateities technologijos jų paisytų?

„Čia, iš tikrųjų, universitetas yra visgi įpareigotas ugdyti kritinį mąstymą, nes kuo toliau, tuo svarbiau bus, jog žmogus, visame technologijų pasaulyje, būtų kaip saugiklis, kuris užtikrintų tų moralės normų paisymą. Juk technologijos pačios savaime nėra nei geros, nei blogos. Viskas priklauso nuo to, kaip mes jas panaudosime“, – teigia A. Lukoševičiūtė.