„Taigi, svarbiausi kriterijai – erdvės charakteringumas, socialinis ir funkcinis lankstumas bei savotiškas socialinis paribys, lemiantis mažesnes kainas. Vėliau ši vieta tampa kultūrinės traukos centru, kuris natūraliai pritraukia turistus, čia kuriasi galerijos, susiformuoja nauja kokybė“, – pažymi jis.
Tiesa, gentrifikacija turi ir savo tamsiąją pusę. Paprastai seniesiems teritorijos gyventojams išaugusios kainos tampa finansiškai sudėtinga našta.
„Bilbao efektas“
Pasak V. Petrulio, klasikinis pavyzdys, kaip atgaivintos erdvės gali keisti ne tik konkretaus pastato, bet ir viso miesto identitetą – Bilbao miestas, kuriame pastačius žymaus architekto Frenko Gerio suprojektuotą Gugenheimo modernaus meno muziejų, reikšmingai padidėjo turistų srautas į iki tol retai lankomą, savo industrinį potencialą praradusį miestą. Su nauju pastatu siejamas miesto atsigavimas buvo pastebėtas tarptautinėje bendruomenėje ir pavadintas „Bilbao efektu“.
„Vėliau šį efektą, statant impozantiškos architektūros kultūros paskirties objektą, bandė atkartoti ne vienas miestas. Lietuviškame kontekste visiškai nesenas ir, ko gero, visai sėkmingas „Bilbao efekto“ pavyzdys – Stasio Eidrigevičiaus muziejus Panevėžyje, kurį suprojektavo architektų kolektyvas „IMPLMNT architects“. Akinančiai baltas, asketiškas kubas tapo architektūriniu įvykiu, patraukusiu ne tik panevėžiečių, bet ir platesnės auditorijos dėmesį“, – sako jis.
Architektūros istorikas dalijasi, kad tarptautiniame kontekste vienas žinomiausių industrinių erdvių ir kultūrinės funkcijos derinių – „Tate Modern“ galerija Londone, kurią Šveicarijos architektų biuras „Herzog & de Meuron“ įkurdino buvusioje elektrinėje. Tokio žinomumo įstaigos įsikūrimas konvertuotame pastate prisidėjo prie konversijos ir kultūros sąveikos įvaizdžio formavimo.
„Ne mažiau mano mėgstamas pavyzdys, kurį laisvai išvertus būtų galima pavadinti „Pakylėta linija“ (angl. The High Line), tai Niujorke ant buvusių geležinkelio bėgių platformos įkurtas parkas. Projekto autoriai, architektūros biuras „Diller Scofidio + Renfro“, pasiūlė urbanistinį scenarijų, pagal kurį praeitis nėra ištrinama, bet perkuriama šiuolaikinio miesto gyvenimo kontekste“, – pasakoja V. Petrulis.
Jo teigimu, tokių pavyzdžių rasime kone kiekviename didesniame Europos mieste. Ne išimtis ir Lietuva. Viena plačiau žinomų konversijų – buvęs Lukiškių kalėjimas Vilniuje.
Rajonai nebėra paraštėse
Paklaustas, kokias neišnaudotas erdves Kaune (ir ne tik) V. Petrulis mato kaip turinčias potencialo tapti naujais renginių centrais, jis linksmai pastebi, kad kaip tokią erdvę mato ir savąjį KTU Architektūros ir statybos institutą (ASI). Pasak jo, čia esama neišnaudoto potencialo, pusiau industrinės romantikos.
„Na, o jei šiek tiek rimčiau, Kauno istoriniai rajonai nebėra visiškose paraštėse. Šančiai, Vilijampolė, Žaliakalnio dalis tarp Savanorių pr. ir Jonavos g., kurią kartais simboliškai vadinu darbininkų Žaliakalniu – visos šios miesto dalys jau turi savotiško prestižo, tad vargu ar jas būtų galima laikyti nepatraukliomis. Nors čia vis dar apstu gatvelių ir užkaborių, kurie mažiau išpuoselėti“, – dalijasi jis.
Šiek tiek įdomesni – Petrašiūnai. Jų gamtinis potencialas – Nemunas, Kauno marios, Pažaislio šilas – gana stipriai kontrastuoja su istoriškai susiklosčiusiu industriniu rajono charakteriu. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tokia gamtos ir pramoninės romantikos dermė yra puikūs „ištekliai“ rajono konversijai į madingą mišrios paskirties teritoriją, apjungiančią kultūros industriją ir pramonę. Galbūt taip ir neįvyks, tačiau ši teritorija turi savo charakterį.
Pasauliniu mastu, lietuviški geografiniai atstumai yra itin maži, tad atsižvelgiant į vis populiarėjantį nuotolinį darbą, mažesniuose miesteliuose galima įžvelgti potencialo.
„Nišinių kultūrinių erdvių kūrimas potencialiai galėtų pritraukti daugiau žmonių, kuriems artima dar XX a. pradžioje architekto Ebenezerio Hovardo suformuota „miesto ir kaimo santuokos“ idėja. Galbūt šiuo metu kuriamas „Dingusio štetlo“ muziejus turės teigiamą įtaką Šiluvos miesteliui. Tiesa, lietuviškuose miesteliuose, ko gero, egzistuoja šiokio tokio visuomenės konservatyvumo, kuris gali būti nepalankus kultūrinėms iniciatyvoms“, – pastebi architektūros istorikas.
Žmonės traukia žmones
V. Petrulio teigimu, vienintelė ir aiškiausia priežastis, kas trukdo tokioms erdvėms atgimti – demografija. „Įsivaizduokime, kad mūsų ne trys, o penkiolika milijonų. Spręstume visiškai kitokias problemas, o miestai taptų pilnesni gyvybės ir įvairovės“, – pažymi jis.
Galų gale, tai, kas daro vietą patrauklią žmogui, yra pats žmogus. Žmonės traukia žmones. Tad kol kas ta kauniečių dalis, kuri ieško vietos su charakteriu, vietos, kuri būtų daugiau nei tik funkcionali būsto dėžutė, telkiasi Senamiestyje, Naujamiestyje, Žaliakalnyje, pastarajame netgi bandydama atsikąsti Ąžuolyno ir tik nedrąsiai žvalgydamasi į kitus istorinę vertę turinčius rajonus.
Kad Petrašiūnai įgautų naują kryptį, tereikia, jog pelnas iš būsto būtų didesnis nei iš pramonės angarų, kurie, techniškai žiūrint, gali būti perkelti kitur. Tam reikia žmonių, kurių gyvenimo būdui būtų artimos tokio pobūdžio teritorijos.
