Rugsėjo 26 d. 15:30–17:30 Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) mokslo grupė „Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis“ kviečia į politologo, KTU SHMMF dekano, doc. dr. Ainiaus Lašo monografijos „Užkulisių demokratija: verslo ir politikos ryšių dinamika Lietuvoje“ pristatymą. Pristatymas vyks SHMMF (A. Mickevičiaus g. 37, Kaunas), 213 auditorijoje.
Savo monografijoje „Užkulisių demokratija: verslo ir politikos ryšių dinamika Lietuvoje“, išleistoje dar praeitų metų pradžioje, A. Lašas tiria Lietuvos verslo ir politikos santykius per pastaruosius dvidešimt metų. Knygoje naudota metodologija nėra tipiška – ji derina anoniminius interviu, žiniasklaidos šaltinius bei vyriausybines ir nevyriausybines ataskaitas.
Ištrauka iš straipsnio apie A. Lašo monografiją
– Jūsų knygoje pati įdomiausia medžiaga yra 63 interviu apžvalga. Visgi, tyrėte šią temą labai ilgai. Jei reikėtų išskirti vieną, ryškiausią pokytį, kuris įvyko per tą laiką, koks jis būtų?
– Mano pagrindinė tyrimo tezė yra ta, kad nuo 2000-ųjų metų Lietuvoje korupcijos masteliai gerokai sumažėjo. Ypač sumažėjo smulkios korupcijos, su kuria nuolatos susidurdavo eiliniai piliečiai. Aš bandau paaiškinti, kodėl taip įvyko, tai yra, kokie faktoriai skatino pokytį, o kokie – trukdė jį įgyvendinti. Vienas iš veiksnių, kuris gerokai sumažino smulkiąją korupciją ir padidino valstybės įstaigų teikiamų paslaugų kokybę buvo įvairių paslaugų skaitmenizacija. Pavyzdžiui, atsiradus Infostatybos portalui, kuriame statantys namus žmonės gali priduoti visą reikiamą dokumentaciją ir gauti statybos leidimus nuotoliu, gerokai praskaidrėjo ši sritis. Tapo sunkiau riboti prieigą, pagreitinti ar sulėtinti vertinimo procesą, naudoti įtakos svertus.
Aišku, didesni žaidėjai vis dar atranda prieigos ir įtakos būdų, bet bendrai žvelgiant sistema tapo skaidresne. Ir tai galioja daugelyje sričių.
– Pastebite ir tai, kad publikos tolerancija nelegalioms praktikoms (kyšio ėmimas, mokesčių vengimas, naudojimasis valstybės parama) po truputį mažėja. Kas pasikeitė visuomenėje, kad ta tolerancija sumažėjo?
– Visų pirma, yra baziniai dalykai. Kažkada mūsų įstatymai turėjo gausybę teisinio reguliavimo skylių, kurios leisdavo sąlyginai lengvai piktnaudžiauti sistema. Ir dabar toli gražu ne viskas išspręsta, bet saugiklių – daug daugiau. Pavyzdžiui, buvo laikai, kada policija nenaudojo nei greičio kamerų, nei policijos automobilyje įrengtų filmavimo kamerų, o stovėdavo pakrūmėje su greičio matuokliu ir gaudydavo kelių taisyklių pažeidėjus. Tokiose situacijose buvo gausybė galimybių nelegalioms praktikoms, o dabar jų kaip ir neliko.
Apskritai viešųjų paslaugų kokybė ūgtelėjo, dėl to sumažėjo ir poreikis kažkam kažką mokėti. Kitas momentas – Vakarų Europos verslo atėjimas į Lietuvą ir kitokių verslo praktikų atsinešimas. Tai irgi keitė darbuotojų mentalitetą ir atskiedė tą seną raugą. Pagaliau, suaugo nauja karta, kuri gerokai pakeliavusi po pasaulį, įgijusi kitokį išsilavinimą ir įsisavinusi kitokias vertybes, sugrįžo į Lietuvą.
– Išvadose teigiate, jog šiandien didesnė problema Lietuvoje yra ne politikų korupcija, o jų nekompetencija. Kaip tokią problemą spręsti?
– Taip, manau, kad dabar yra labai opi valstybės tarnautojų kompetencijų problema. Turime daug skubotų, dalinių sprendimų, nuolatinių įstatymų taisymų ir pertaisymų, neišbaigtų reformų… Sunku prisikviesti gerus savo sričių specialistus į valstybės tarnybą ir juo labiau – į politiką. Žmonės jos vengia, nes tai – labai trapus ir dažnai nedėkingas karjeros kelias. Dar prie to pačio reikia turėti pakankamai storą odą, nes garantuotai sulauksi ne tik kritikos, bet ir nuolatinių patyčių bei kvailinimo. Greitų ir veiksmingų receptų čia nėra. Tiesiog reikia nuosekliai didinti Valstybės tarnybos patrauklumą, kad galėtume prisitraukti kuo geresnius žmones.
– Jūsų knyga – anglų kalba, tačiau rašote apie aktualius Lietuvai dalykus.
– Esu įsitikinęs, kad Lietuvos atvejis gali pasitarnauti ne tik geriau suvokiant patį korupcijos fenomeną bei jos dinamiką, bet ir sprendžiant korupcijos iššūkius kitose šalyse. Pavyzdžiui, šiuo metu Ukraina ir Moldova pradeda žengti pirmuosius didesnius žingsnius eurointegracijos kelyje. Joms (kaip, beje, ir Europos Sąjungos institucijoms) vertėtų pasimokyti iš Lietuvos sėkmių ir nesėkmių, kovojant su korupcijos apraiškomis. Tuo labiau, kad Lietuvą galima traktuoti kaip sąlyginės sėkmės atvejį, o sėkmė visada traukia kitų dėmesį.