Kol vieniems liūdna dėl atšauktų atostogų ir galimai „sugadintos“ vasaros, kitiems tenka radikaliai keisti ateities planus. Apie studijas užsienyje svajoję abiturientai dėl pandemijos šiemet turi apsvarstyti kitokius kelius ir tikriausiai rinktis alternatyvias vietas ir programas savo išsilavinimui.
Tačiau ar tai reiškia, kad jų svajonės žlunga? Ar Lietuvos aukštosios mokyklos negali pasiūlyti tokios pat kokybės kaip užsienio universitetai? Apie situaciją ir galimas tendencijas kalbamės su Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanu, doc. dr. Ainiumi Lašu.
– Kokios COVID-19 įtakos tikimasi studentų srautams pasaulyje?
– Daugelis ekspertų tikisi mažesnio tarptautinių studentų srauto į Vakarų šalis. Prie to prisidės ne tik galiojantys apribojimai kelionėms, problemos su vizomis dėl neveikiančių ambasadų, bet ir bendras situacijos neapibrėžtumas.
Tuo pačiu laukiama pagyvėjimo taip vadinamo „transnacionalinio švietimo“ (transnational education) srityje, kai užsienio studentai renkasi studijuoti universitete, kuris turi įkūręs savo skyrių jų gyvenamoje arba kaimyninėje šalyje. Tokie regioniniai centrai visada buvo traktuojami kaip traukos taškai padidinantys srautą į „motininę“ universitetų būstinę, bet jų funkcijos, pandemijos kontekste, gali gerokai kisti.
– Ar tų pačių tendencijų galima laukti ir Lietuvoje?
– Lietuvoje neturime tarptautinių universitetų filialų. Esame tiesiog per maža rinka. Todėl užsienyje studijuoti norintis jaunimas privalės rinktis tarp užsienio universitetų, kuriuose studijos gali iš dalies vykti nuotoliniu būdu ir tarp lietuviškų alternatyvų. Tiesa, kai kurie Lietuvos universitetai turi jungtines programas su tarptautiniais partneriais ir tai gali tapti ganėtinai patraukliu studijų variantu ieškantiems kompromiso.
Tarkime, mes fakultete vykdome dvigubo diplomo bakalauro programą su Centrinės Floridos universitetu ir jungtinę trijų metų studijų programą su Tventės universitetu (Nyderlandai). Šiuo metu pasirašinėjame bendrą studijų sutartį su europinių universitetų konsorciumu humanitarinių mokslų srityje. Taigi studijos Lietuvoje tampa vis patrauklesnės ir didesnių tarptautiškumo galimybių ieškančiam jaunimui.
– Tarptautiškumo vystymas siejamas ir su tarptautiniais dėstytojais bei studentais. Kokia čia situacija?
– Iki pandemijos, Lietuvos universitetuose tarptautinių studentų gana sparčiai daugėjo – po keliasdešimt procentų per metus. Visi rinkos dalyviai suprato, kad lietuviškas absolventų puodas iš esmės yra išsemtas ir reikia ieškoti kitų puodų. Tai tas postūmis tarptautiškumo link ne visada atėjo dėl to, kad universitetai tai laikė savaimine vertybe, o grynai dėl papildomų pajamų.
Pandemijos akivaizdoje tos ankstesnio augimo tendencijos nebeišsilaikys. Gal vienas kitas Lietuvos universitetas ir sugebės tapti išimtimi, bet bendra tendencija bus su minuso ženklu dėl jau mano anksčiau minėtų priežasčių – vizos, kelionių apribojimai, neapibrėžtumas…
O su tarptautine profesūra ir mokslininkais pas mus buvo ir vis dar yra striuka. Tiesiog mūsų siūlomi atlyginimai nėra patrauklūs tarptautiniu mastu. Jei aš geriausiam profesoriui galiu pasiūlyti gal kokius du tūkstančius į rankas, tai Vakaruose ji ar jis gauna du ar net tris kartus daugiau. Dar pridėkime, kad Lietuva ir taip nėra labai populiari destinacija, ieškantiems galimybių pagyventi ir padirbėti užsienyje.
Tada mums tenka labiau orientuotis į lietuvius, baigusius doktorantūrą užsienio universitetuose. Aš pats sugrįžau į Lietuvą po 17 metų studijų bei darbo užsienyje ir bandau kuo daugiau tokių žmonių prisivilioti. Šiandien pas mus dirba žmonės baigę doktorantūros studijas įvairiose šalyse – nuo Anglijos iki Japonijos, bet, mano nuomone jų vis dar per mažai. Nesupraskite neteisingai, aš nesu prieš Lietuvos universitetuose besimokančius doktorantus, bet norisi didesnės idėjų bei patirčių įvairovės. Juk apie tai ir yra universitetas!
– Jaunimas, vykstantis studijuoti į Vakarų Europą, dažnai tą daro ir dėl galimybės greičiau baigti studijas, nes ten nemažai studijų programų trunka tris metus. Gal mes čia nekonkurencingi?
– Išties, pas mus trimetės universitetinių studijų programos nėra dar labai populiarios, bet jų skaičius pamažu auga. Pavyzdžiui, savo fakultete mes peržiūrėjome visą siūlomų studijų programų paketą ir ženklią jų dalį transformavome į trimetes. Dėl to studijos tapo „lieknos ir piktos“: išgryninome esminį turinį, sumažinome pasirenkamų dalykų skaičių ir tokiu būdu „sutaupėme“ studentams visus studijų metus! Bent jau mano nuomone, po trimečio bakalauro patraukliau atrodo ir magistrantūros studijos, nes tiek studentai, tiek ir dėstytojai aiškiau suvokia pastarųjų pridėtines vertes.
Beje, trijų metų bakalauras yra ne tik patrauklesnis variantas Lietuvos absolventams, bet ir didina mūsų konkurencingumą tarptautiniu mastu. Jei mes norime prisitraukti daugiau tarptautinių studentų į Lietuvą, turime jiems pasiūlyti įtikinamus argumentus, kodėl verta būtent čia investuoti savo lėšas į išsilavinimą. Trys metai yra vienas iš tų argumentų, bet jų turėtų būti daug daugiau. Pavyzdžiui, Švietimo, sporto ir mokslo ministerija galėtų sukurti stipendijų fondą geriausiems studentams iš užsienio. Tokią priemonę turi ne viena Europos šalis.
– Tačiau Švietimo, sporto ir mokslo ministerija remia universitetų tarptautiškumą kitais būdais. Neseniai trys Lietuvos universitetai – VU, KU ir KTU – gavo papildomą finansavimą iš ministerijos už tai, kad pateko į Europos universitetų steigimo konsorciumus. Ar to neužtenka?
– Neverskite manęs keiktis! Aš jau ir taip neseniai gavau pylos, kad apkeikiau valdžią už jų investicijas į betoną. Ne, tikrai neužtenka. Bet jau pradiniame etape už Europos inovatyvių universitetų konsorciumo, kuriam priklauso KTU, projekto pergalę gavome iš ministerijos tiek, kad galima pasikviesti metams kokius du, šiek tiek akademinius raumenis paauginusius mokslininkus. Ir viskas. Ką tai reiškia universiteto mastu? Lašas jūroje… Tiesa, dabar atrodo, jog šis finansavimas gerokai ūgtels iš tų pasiskolintų milijonų ekonomikos skatinimui, bet irgi kalbame tik apie vienetines injekcijas, o ne apie sisteminį finansavimo pokytį.
Mūsų valdžia vis dar nesupranta, ar nenori suprasti, kad mokslas kainuoja, o kokybiškas tarptautinio lygio mokslas kainuoja labai brangiai. Čia ir slypi mūsų patrauklumo užsienio studentams ir ambicingiems lietuvių absolventams lubos. Mes neturime iš ko daugiau augti – tiek personalo, tiek ir reitingų prasme.
– Nepaisant tokios situacijos, Jūs tikitės, kad vis dėlto daugiau Lietuvos jaunimo pasiliks studijuoti Lietuvoje?
– Analizuojant stojančiųjų skaičius LAMA BPO sistemoje kol kas tos tendencijos nesimato. Dauguma universitetų sulaukia mažesnių stojančiųjų skaičių nei pernai tokiu pačiu metu, bet ta tendencija greičiausiai keisis dėl pavėlintų egzaminų. Kaip jau minėjau, didelė tarptautinė neapibrėžtis ir kelionių apribojimai taip pat turės savo įtaką studijų pasirinkimams vietinių ir iš dalies regioninių (ypač Skandinavijos) universitetų naudai.
Be to, šiais metais Vyriausybė skyrė daugiau valstybės finansuojamų vietų socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, siekdami įgyvendinti nemokamo bakalauro pažadą. Taip pat buvo skirtos stipendijos pedagogikos studijoms. Tad tikėtina, kad čia srautai, vienaip ar kitaip, kažkiek ūgtels. Jau dabar matome gerokai šoktelėjusius skaičius pedagogikos studijose, bet mane neramina adekvačios atrankos nebuvimas, nes tas didesnis srautas nebūtinai reiškia kokybiškesnį srautą.
Juk studijose vienas iš svarbiausių faktorių yra studijuojančiųjų motyvacija, o pedagogikos studijose dar ir pašaukimas. O jei mes perkame pašaukimą, tai kokia jo ilgalaikė vertė? Pašaukimas už pinigus yra kaip meilė už pinigus – trumpalaikė tikrovės simuliacija. Tai aš raginu nesimuliuoti akademinės tikrovės, o kurti ją tokią, kurioje būsimi studentai surastų ilgalaikes žinių, kompetencijų ir patirčių pridėtines vertes.
