KTU psichologas E. Lukoševičius: autizmas nėra negalia – tai tiesiog vienas iš neuroįvairovės bruožų

Balandžio 2-oji – Pasaulinė autizmo supratimo diena, skirta atkreipti dėmesį į autistiškų žmonių patirtis, iššūkius ir visuomenės vaidmenį kuriant įtraukią aplinką.

Apie tai, kas yra autizmas, kaip jį suvokia tiek specialistai, tiek visuomenė ir kokių pokyčių reikėtų siekti akademinėje bendruomenėje, kad autistiški jos nariai jaustųsi priimti ir suprasti, kalbamės su Kauno technologijos universiteto (KTU) psichologu Eimantu Lukoševičiumi.

– Su kokiais iššūkiais studijų metu susiduria autistiški studentai? Kaip jie gali gauti reikiamą pagalbą?

– Autizmo spektro sutrikimą turintys studentai susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie priklauso nuo jų asmeninių patirčių, įgūdžių, asmenybės bruožų ir autizmo išraiškos stiprumo. Konsultacijų metu dažniausiai sprendžiame socialinius sunkumus – pavyzdžiui, kaip tinkamai elgtis socialinėse situacijose, kokių elgesio normų laikytis, kaip užmegzti ryšį su grupės draugais ar kitais pažįstamais asmenimis.

Taipogi dažnai kalbame apie klausimus, susijusius su emocijų valdymu – kaip valdyti savo nerimą, pyktį ir kitas nemalonias emocijas. Galiausiai aptariame planavimo įgūdžius, rutinos laikymąsi ir prisitaikymą prie kasdienių pokyčių. Konsultacijos KTU organizuojamos bendra tvarka kaip ir kitiems studentams.

Visiems studentams, kurie pateikia jų situaciją pagrindžiančius dokumentus, studijos KTU gali būti pritaikytos pagal individualius poreikius. Studijų pritaikymas atliekamas sudarant individualų studijų pritaikymo planą.

– Ką patartumėte dėstytojams, norintiems geriau suprasti ir padėti autistiškiems studentams? Kaip bendramoksliai galėtų padėti autistiškiems studentams jaustis įtrauktiems ir palaikomiems akademinėje bendruomenėje?

– Manau, kad svarbiausias patarimas būtų užtikrinti aiškią ir suprantamą komunikaciją. Kartais tarp autistiškų studentų ir dėstytojų kyla nesusikalbėjimų, todėl labai svarbu išlikti kantriems ir stengtis suprasti, ką studentas iš tikrųjų norėjo pasakyti. Reikėtų išsiaiškinti, kodėl įvyko nesusikalbėjimas, ir pateikti informaciją kuo aiškiau – vengiant perkeltinių reikšmių ir dviprasmybių.

Kalbant apie bendramokslių pagalbą, visų pirmiausia labai svarbu yra neskubėti vertinti autistiškų studentų ir „neklijuoti“ jiems neigiamų etikečių, tokių kaip „nedraugiški“, „keisti“ ar „negabūs“.

– Kokios darbo aplinkos ypatybės gali padėti autistiškiems žmonėms geriau prisitaikyti ir efektyviau dirbti?

– Visų pirma, fizinės darbo aplinkos pritaikymas gali padėti autistiškiems žmonėms jaustis patogiau ir lengviau prisitaikyti prie darbo. Pavyzdžiui, jiems gali būti svarbu turėti pastovią, asmeninę darbo vietą – savo stalą ar kabinetą. Nuolatinis aplinkos keitimas gali kelti jiems stresą, todėl stabili ir rami erdvė leis geriau susikaupti ir efektyviau dirbti.

Taip pat autistiški darbuotojai gali būti jautrūs šviesai arba garsui, todėl kaip privalumas jiems būtų leisti dirbti su triukšmą slopinančiomis ausinėmis, vengti mirgėjimą ar triukšmą galinčių skleisti fluorescencinių lempų.

Būtų naudinga, jei autistiški darbuotojai galėtų patys reguliuoti darbo aplinkos apšvietimą, pavyzdžiui, koreguodami šviesos kiekį žaliuzėmis. Galiausiai tokiems darbuotojams reikėtų leisti pasitraukti iš darbo vietos, jei nuo sensorinės perkrovos jiems reikalinga pertrauka.

Mano manymu, KTU akademinėje bendruomenėje keičiasi požiūris ir supratimas apie autizmo spektro sutrikimą, jis palaipsniui didėja. Apskritai vis daugiau dėmesio skiriama raidos ir psichikos sutrikimams bei emocinei sveikatai, tad pastebime, kad tiek studentai, tiek darbuotojai šia tema turi vis daugiau žinių.

Taip pat džiugu, kad vis rečiau girdime su kolegomis klaidingų įsitikinimų ar mitų apie autizmą bei kitus sutrikimus. Tai rodo, kad požiūris tampa atviresnis, o bendruomenė – sąmoningesnė.

– Kokias stiprybes ir unikalius gebėjimus autistiški žmonės gali pasiūlyti darbdaviams?

– Nors kiekvienas autistiškas žmogus yra skirtingas ir gali turėti įvairių gebėjimų, autistiški asmenys dažnai pasižymi dideliu dėmesiu detalėms, kūrybiškumu, novatorišku problemų sprendimu, didele kantrybe bei atkaklumu, ypatingai atliekant pasikartojančias užduotis.

– Kaip darbdaviai galėtų geriau pritaikyti darbo vietas autistiškiems darbuotojams?

– Visų pirma, reikėtų aiškiai apibrėžti užduotis ir dar prieš pradedant darbą pateikti suprantamas bei nuoseklias instrukcijas. Netikėtas darbo proceso pertraukimas, pavyzdžiui, norint pridėti papildomą žingsnį ar pakeisti užduoties eigą, gali sutrikdyti autistišką asmenį ir apsunkinti jo darbą. Tokie pokyčiai dažnai sukelia stresą ir gali reikšmingai sulėtinti darbo tempą. Tokiems darbuotojams itin naudingas būtų nekintantis darbo grafikas, aiški darbo dienos struktūra, dienotvarkė bei galimybė iš anksto planuoti susitikimus, užduotis.

Taip pat, labai svarbu atkreipti dėmesį į komunikaciją, kad ji būtų aiški – vengti sarkazmo, pasisakymų su perkeltinėmis prasmėmis. Be to, nereikėtų tikėtis, kad visi autizmo spektro sutrikimą turintys asmenys dirbdami daug bendraus su kitais kolegomis. Kartais komunikacija gali vykti tik tuo atveju, jeigu ji yra svarbi ir būtina.

Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kiek žmogus jaučiasi komfortiškai, dirbdamas komandoje – galbūt jam būtų lengviau ir efektyviau atlikti didesnę užduočių dalį individualiai? Toks lankstus požiūris padeda pritaikyti darbo aplinką pagal asmens poreikius ir stiprybes.

– Kokios priemonės galėtų paskatinti didesnę autistiškų asmenų integraciją į darbo rinką?

– Kadangi visuomenėje vis dar išlieka daug mitų apie autizmą, labai svarbu šviesti visuomenę ir darbdavius apie neuroįvairovę. Tokia edukacija padėtų išsklaidyti klaidingus įsitikinimus, skatintų didesnį supratimą ir priėmimą. Kuo daugiau žmonių supras, kas yra autizmas, tuo lengviau bus kurti atviresnę ir palaikančią aplinką.

Galiausiai, kaip jau minėjau, tinkamai pritaikyti darbo pasiūlymai gali padėti autistiškiems asmenims lengviau integruotis į darbo rinką. Ypač naudingi yra darbai su lanksčiu darbo grafiku, galimybe dirbti nuotoliniu būdu arba hibridiniu principu, nes tokios sąlygos padėtų prisitaikyti prie individualių poreikių ir mažintų tokių darbuotojų patiriamą stresą.

– Kaip kolegos ir vadovai galėtų geriau suprasti ir palaikyti autistiškus bendradarbius?

– Visų pirma, bendraujant su autistiškais bendradarbiais svarbu kalbėti aiškiai ir konkrečiai – vengti dviprasmybių, sarkazmo, ironijos, vengti perkeltinės prasmės kalbos priemonių. Taip pat reikėtų gerbti jų bendravimo ribas. Jei kolega nenori kalbėtis temomis, nesusijusiomis su darbu, nereikėtų jo versti ar spausti.

Tas pats galioja ir kvietimams į kavos pertraukėles ar neformalius susitikimus – pakviesti galima, bet nereikėtų daryti spaudimo. Geriausias būdas palaikyti autistišką kolegą – parodyti nuoširdų domėjimąsi: kas jam patinka, kas kelia diskomfortą, kokia darbo ar bendravimo aplinka jam tinkamiausia.

– Kokią įtaką darbo krūvis ir socialinė sąveika turi autistiškiems darbuotojams? Kokie būdai padėtų sumažinti darbe patiriamą stresą?

– Autistiškiems darbuotojams dažnos socialinės sąveikos gali būti labiau varginančios ir kelti daugiau streso nei neurotipiniams žmonėms. Taip yra todėl, kad bendraudami jie dažnai turi skirti daugiau pastangų ir vidinių resursų – bandydami suprasti socialines situacijas, atpažinti kitų emocijas, tinkamai reaguoti ir laikytis nerašytų bendravimo taisyklių. Dėl to svarbu gerbti jų poreikį įsitraukti į socialinį bendravimą tiek, kiek jiems yra patogu.

Kitas svarbus dalykas su kuo gali susidurti autizmą turintys asmenys – socialinė perkrova, kuri gali pasireikšti kaip fizinis ir emocinis išsekimas dėl per didelio darbo krūvio, per didelės sąveikos su aplinkiniais, triukšmo.

Norint sumažinti stresą darbe, svarbu sudaryti tam tinkamas sąlygas. Kaip jau buvo minėta, tam gali padėti pritaikyta darbo aplinka, galimybė dirbti nuotoliniu ar hibridiniu būdu, taip pat – suteikta erdvė atsitraukti ir pabūti vienumoje, kai jaučiama socialinė perkrova. Taip pat svarbu leisti darbuotojui atsigauti po ilgesnių ar intensyvesnių socialinių situacijų, jei jis to pageidauja.

– Ar Lietuvoje yra pakankamai psichologinės ir profesinės pagalbos autistiškiems žmonėms, siekiantiems įsidarbinti?

– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Nors Lietuvoje yra autistiškų asmenų, kurie pasižymi aukštu intelekto lygiu, yra gerai prisitaikę ir sėkmingai dirba įvairiose srityse, pagalbos sistema vis dar nėra pilnai išplėtota ar lengvai prieinama visiems. Dažnai šie žmonės taip gerai prisitaiko, kad aplinkiniai net nežino, jog jie yra autizmo spektre.

Jeigu autistiški žmonės turi ir intelektinių sunkumų, tai dažniau pastebima ir gali lemti didesnius iššūkius profesinėje srityje. Tokiais atvejais gali prireikti daugiau individualizuotos pagalbos – tiek įsidarbinant, tiek dirbant.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad autizmo požymiai gali pasireikšti skirtingai priklausomai nuo lyties. Pavyzdžiui, moterys dažnai geba geriau „maskuoti“ autizmo požymius, todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti geriau prisitaikiusios. Dėl to joms gali būti šiek tiek lengviau rasti darbą nei vyrams, kurių požymiai dažnai yra ryškesni ir labiau pastebimi.

Ir galiausiai svarbu pabrėžti, kad autizmas nėra negalia – tai tiesiog vienas iš neuroįvairovės bruožų. Dažnai jis nėra lemiamas veiksnys, nurodantis, kokį darbą žmogus gali ar negali dirbti. Daug didesnę reikšmę tam turi kiti veiksniai, pavyzdžiui, žmogaus intelekto lygis.