Laura Daniusevičiūtė-Brazaitė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė
Ar norėtumėte po nakties miego atsibusti mokėdami naują užsienio kalbą? Arba, atlikę keletą kvėpavimo pratimų, staiga sugebėti greičiau ir efektyviau įsisavinti informaciją? Ar manote, kad sunkiau sekasi matematika, nes vaikystėje nesiklausėte Mocarto muzikos kūrinių? Šie ir kiti panašūs mitai, ypatingai gajūs visuomenėje, dažnai ne tik nepadeda, bet ir trukdo iš tikrųjų tinkamai ugdyti savo intelektinius gebėjimus.
Tokie „neuromitai“ – tai klaidingas supratimas apie žmogaus smegenų veiklą galintis kilti dėl žiniasklaidos supaprastinimų, politinių ir komercinių motyvų, mokslininkų skubėjimo skelbti netikslius tyrimų rezultatus, bei pačių žmonių priimančių klaidingą, neišsamią ar preliminarią sąvoką kaip tiksliai patikrintą.
„Neuromitas“ nėra nauja sąvoka. Pirmą kartą šią sąvoką panaudojo neurochirurgas Alan‘as Crockard‘as devintajame dešimtmetyje apibūdindamas klaidinančią sampratą apie smegenų funkciją medicinoje. Terminas „neuromitas“ dažniausiai vartojamas švietimo srityje nurodant populiarius, bet nerealius įsitikinimus apie tai, ką neuromokslas gali padaryti švietimo labui.
Neuromokslo disciplinos pradžioje pagrindinė diskusijų tema buvo mokymosi procesai. Tačiau iki šiandienos neuromokslas švietimo praktikoje vis dar nėra aiškus. Ugdymo neuromokslai yra gana nauja sritis edukologijoje. Būtent tikėjimas neuromitais yra viena iš priežasčių trukdančių sukurti sąsają tarp šių sričių.
Didžiojoje Britanijoje 2002 metais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) pristatė projektą „Smegenys ir mokymasis“, o Brazilijos mokslininkė Suzana Herculano-Houzel pirmą kartą paskelbė tyrimo rezultatus, ką apie smegenis bendrąja prasme žino visuomenė. Tyrimo rezultatai pirmą kartą išryškino tendencijas apie neuromitus. 2012 metų EBPO ataskaitoje teigiama, kad neuromitai gali paskatinti neveiksmingų ir įrodymais nepagrįstų mokymo programų atsiradimą. Ir tai daro ir darys neigiamą poveikį švietimo sistemoms bei besimokančiųjų rezultatams visame pasaulyje.
Nustatyta, kad 50-70 proc. pradinio ir vidurinio ugdymo pedagogų tiki neuromitais ir pritaiko idėjas, susijusias su neuroedukacija jų mokyme. Pavyzdžiui, tikima, jog mokymosi stilius turi atitikti mokinio galimybes taikant vaizdinį, girdimąjį arba kinestetinį mokymosi stilių. Tai yra labiausiai paplitęs įsitikinimas tarp pedagogų ir studentų – tikint vienu konkrečiu mokymosi stiliaus efektyvumu. Faktas yra tas, kad mes nesimokome naudojant tik vieną jutimą. Todėl šis aiškinimas yra pernelyg supaprastintas.
Panašių mitų yra ir daugiau, ir tikriausiai jų ne vieną žinome ar net iki šiol tikime. Manoma, kad gana ribotai išnaudojame savo smegenų galimybes, pavyzdžiui, naudojame tik 10% savo smegenų. Panašiai tikima ir kad kairysis ir dešinysis pusrutuliai veikia skirtingai, tarkime, kairysis pusrutulis skirtas intuityviam mąstymui. Neurovizualiniai tyrimai įrodė, kad abu smegenų pusrutuliai yra atsakingi už daugumą procedūrų ir nuolat bendradarbiauja tarpusavyje, nors ir skiriasi tam tikromis savo funkcijomis.
Taip pat galima paprieštarauti ir tokiems mitams, kaip kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulio žmonės arba labiau „vyriškos“ (gerai supranta mechanines savybes) ar „moteriškos“ (lengvai bendrauja, supranta kitus) smegenys, arba, kad net egzistuoja keli intelektai!
Bendrai, kalbant apie vyrus ir moteris, dažnai tenka girdėti, kad vyrai ir moterys turi skirtingą intelektą ir, pavyzdžiui, vyrai yra labiau įgudę matematikoje. Ankstesniuose moksliniuose tyrimuose buvo teigiama, kad matematikos srityje berniukai yra pranašesni už mergaites, tačiau naujesni moksliniai rezultatai verčia šiuo teiginiu abejoti. Tyrime dalyvavo tiriamieji iš 86 šalių, kurių rezultatai parodė itin nedidelius skirtumus ir labiau susijusius su socialiniais veiksniais nei lytimi.
Turint omenyje anatomiją, vyrų smegenys yra didesnės ir sunkesnės nei moterų. Taip pat yra funkcinių skirtumų: pavyzdžiui, kalbos sritis, atrodo, yra aktyvesnė moters smegenyse. Smegenyse išskiriami skirtingi lytiniai hormonai, tačiau ryšys tarp šių pokyčių ir galimų pažinimo funkcijų skirtumų nėra nustatytas.
Dar dažnai sakoma, kad moterys yra labiau įgudusios atlikti kelias užduotis vienu metu. Tačiau reiktų pastebėti, kad tokios veiklos, taip garbinamo „multitaskinimo“, produktyvumas yra mažas – užduočių kaupimas lygiagrečiai apkrauna galvos smegenis. Būtent dėl to yra uždrausta naudotis telefonu vairuojant.
Atlikti dvi užduotis vienu metu galima tik tada, kai viena iš jų yra visiškai automatizuota, pavyzdžiui, kalbėti einant. Net ir tada automatinę veiklą gali nesunkiai nutraukti netikėtos aplinkybės. Mūsų smegenys yra daug efektyvesnės, kai vienu metu atliekame vieną užduotį, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties.
Tokie ir panašūs neuromitai sklando visuomenėje. Jie ne tik, kad nėra veiksmingi, bet ir sukuria tam tikrą naštą, pavyzdžiui, tėvams ar ugdytojams. Tikėjimas, kad tėvai turi užtikrinti specialias sąlygas vaiko smegenų vystymuisi ir moksliškai nepagrįsti patarimai auklėjimo praktikoje, tokie kaip smegenų lavinimas klausantis Mocarto muzikos, gali varginti kasdienybėje, o kartu ir sukurti neįtikėtinus lūkesčius – vaikas klausėsi Mocarto, vadinasi, bus genijus.
Manoma, kad smegenis lavinti galima ir be muzikos. Teigiama, kad „Smegenų treniruotės“ pagerina mokymąsi, t. y., sustiprinamas informacijos perdavimas tarp dviejų smegenų pusrutulių atliekant tam tikrų pratimų seriją.
Pavyzdžiui, kvėpuojant per kairę šnervę stimuliuojama dešinė smegenų pusė. Tačiau tai neturi jokio mokslinio pagrindo, todėl tikriausiai sveikiau bus tiesiog normaliai kvėpuoti.
Į Europos rinką pateko JAV labai populiarūs smegenų lavinimui ir stimuliavimui skirti vaizdo žaidimai. Pradiniai preliminarūs duomenys rodo, jog šie kognityviniai kompiuteriniai žaidimai prisideda prie kognityvinių įgūdžių gerinimo ir atrodo, kad šis efektas geriau matomas vyresnio amžiaus žmonių populiacijoje.
Vienas naujausių apžvalginių straipsnių (vadinamoji meta-analizė), išleistas 2020-aisiais metais ir įtraukęs duomenis iš 1500 žmonių, vyresnių nei 60 metų, parodė, jog kognityviniai kompiuteriniai žaidimai gali pagerinti informacijos apdorojimo greitį, darbinę atmintį, vykdomąsias funkcijas ir žodinę atmintį, tačiau neturi reikšmingos įtakos dėmesio sutelkimo ar vizualinių bei erdvinių gebėjimų tobulinimui. Kognityvinių kompiuterinių žaidimų poveikis jaunesnių žmonių smegenų sveikatai kol kas nėra tinkamai ištirtas.
Galiausiai, tikime jog galime išmokti dalykų miegodami. Šis mitas nėra naujas. Tyrėjai iš buvusios Tarybų Sąjungos bandė išsiaiškinti šio klausimo esmę. Kai kurie jų tyrimai davė teigiamų rezultatų, tačiau jie parodė rimtų metodinių klaidų, kurios paaiškina, kodėl Vakarų šalių mokslininkai niekada negalėjo pakartoti šių tariamų rezultatų. Taigi, aštuonias valandas trunkantys prancūzų kalbos pamokų garso įrašai, esantys „YouTube“ ir skirti klausyti būtent miego metu, nėra labai naudingi.
Tačiau, nors negalime išmokti miegodami, miego mums ir mūsų smegenims labai reikia, nes miegas vaidina svarbų vaidmenį smegenų vystymuisi ir veikimui. Būtent tai leidžia įtvirtinti ir į tinkamas vietas sudėti dalykus, kuriuos išmokstame būdami aktyvūs. Tiesa ta, kad stebuklų nebūna ir daugiau naudos atneša ilgalaikės praktikos ir nuolatinis darbas, o ne keli, moksliškai nepatvirtinti triukai.
