Lietuvių kalbos mokiusi Argentinoje KTU absolventė Viktorija Kavaliauskaitė teigia, kad vykstant praktikos atlikti į kitą šalį, reikia mokėti jos kalbą. „Net ir važiuojant dirbti į lietuvių bendruomenę, lietuviškai susišnekėti bus sunku“, – sako mergina. Ne tik su kalba, bet ir su Lietuvos kultūra argentiniečius pažindinusi mergina vaišino vietinius žemaičių blynais bei kalbėjo per vietinį radiją.
Absolventės praktiką V. Kavaliauskaitė atliko Kordobos lietuvių bendruomenėje, antrame pagal dydį Argentinos mieste. Lietuvių kalbos pamokas vedusi mergina pasakoja, kad didžioji dalis mokinių buvo lietuvių kilmės argentiniečiai.
„Manau, kad vienas iš labai svarbių tikslų šios praktikos metu buvo skleisti ir puoselėti lietuvybę kitame pasaulio krašte. Šį tikslą pasiekiau, nes dirbdama su bendruomenės nariais, dalyvaudama su jais renginiuose stengiausi perduoti visas savo žinias apie Lietuvą, atsakyti į visus jų klausimų, išmokyti visko, kas man atrodo gali būti naudinga jiems puoselėjant lietuviškas tradicijas“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto (SHMMF) Technikos kalbos vertimo ir lokalizacijos magistro studijas baigusi mergina.
Nešti Lietuvos vėliavą – didžiulė garbė
Pirmasis renginys, kuriame mergina dalyvavo buvo Tarptautinė migrantų diena. Šią dieną paminėti susirinko visa Kordobos bendruomenė, nes tiek čia, tiek ir visoje Argentinoje daug žmonių, kurie yra migrantų palikuonys, ir kurie puoselėja protėvių tradicijas.
„Renginio metu su vyriausia Kordobos bendruomenės nare – dama, kuriai šiuo metu jau devyniasdešimt metų ir, kaip aš sakau, mano močiute Argentinoje, nešėme Lietuvos vėliavą ceremonijos metu. Taip pat Kordobos katedroje man teko skaityti palinkėjimą lietuvių kalba“, – sako V. Kavaliauskaitė.
Ji pasakoja, kad atstovauti Lietuvą tokiame renginyje ir nešti šalies vėliavą – didžiulė garbė. Nors ir žinojusi, kad Argentinoje daug migrantų, vis dėlto ji buvo nustebinta tokios gausos susiformavusių skirtingų šalių bendruomenių, ir kaip stipriai jos puoselėja savo šalių tradicijas.
„Buvo labai įdomu atstovauti Lietuvą tokioje tolimoje šalyje. Jaučiausi, lyg būčiau Lietuvos ambasadorė Argentinoje, kadangi visuose renginiuose arba vilkėdavau tautinį kostiumą, arba šalia turėdavau Lietuvos vėliavą“, – džiaugiasi pašnekovė.
Žemaičių blynai su mėsa nustebino argentiniečius
Argentinoje mergina lietuvių kalbos pamokas vedė įvairaus amžiaus graikų, turkų, italų kilmės argentiniečiams, tačiau daugiausia jos mokinių buvo lietuvių kilmės. Jie noriai mokėsi kalbos ir domėjosi Lietuvos istorija bei kultūra, o dauguma net paminėjo, kad labai pamilo lietuvių kalbą ir planuoja toliau ją mokytis ateityje.
„Manau, kad nė vienam lietuvių kalba neatrodė iš lengvųjų, bet visi labai noriai jos mokėsi, skaitydavo tekstus, nors kartais ir kompleksuodavo dėl to, kad jų tarimas nėra labai geras. Manau, kad per tuos tris mėnesius jie išmoko tikrai daug. Kiekvieną pamoką pakartodavo man ką išmoko praėjusioje pamokoje ir tai mane nustebindavo, nes jie prisimindavo tikrai labai daug“, – pasakoja V. Kavaliauskaitė.
Privačioje mokykloje pamokose apie Lietuvą ir Europą, kur švietimo lygis šiek tiek aukštesnis, moksleiviai žinojo ne tik apie Europą, bet ir truputį apie Lietuvą. Vis dėlto, absolventė pasakoja, kad mokiniai ypač daug žinojo apie šiuo metu Europoje vykstantį „Brexit“.
„Skurdesnėse mokyklose moksleiviai taip pat žinojo, kad Europa, kaip žemynas egzistuoja, tačiau jų žinios buvo gana ribotos“, – sako V. Kavaliauskaitė.
Absolventė vedė lietuviškų patiekalų gaminimo pamokas. Jose dalyvavo keletas studentų, tačiau dauguma dalyvių buvo vyresnio amžiaus žmonės. Lietuviškų patiekalų pamokoje buvo gaminami žemaičių blynai ir žagarėliai.
„Kadangi argentiniečiai valgo daug mėsos, jiems labai patiko žemaičių blynai su mėsa. Visi žemaičių blynai buvo suvalgyti, o keletą likusių blynų jie išsinešė į namus. Žagarėliai taip pat visiems labai patiko, o pamokoje dalyvavę žmonės netgi lygino juos su vienu panašiu argentinietišku skanėstu, – prisimena mergina, – manau, kad lietuviškų patiekalų pamokoje, gamindamos šiuos patiekalus, neapsirikome ir atitikome argentiniečių skonį“, – pasakojo ji.
Mokyklose – benamiai šunys
Lygindama Lietuvos ir Argentinos mokyklas, V. Kavaliauskaitė mano, kad Lietuvoje dauguma moksleivių yra tylūs ir ramūs bei pagarbiau elgiasi su mokytojais. Pasak jos, Argentinoje moksleiviai fiziškai labai aktyvūs – per pamokas dažnai bėgiodavo klasėje, lipdavo ant kėdžių, stalų – buvo sunku juos sudominti.
„Pastebėjau, kad moksleiviai Argentinos mokyklose su mokytojais elgiasi kaip su draugais, išdrįsta prieiti prie mokytojo ir paprašyti, kad paskolintų jam pinigų arba sveikinasi su mokytoju kaip su draugu – bučiniu į skruostą“, – pasakoja pašnekovė.
Argentinoje kiekviena moksleivių grupė turi savo klasę, į kurią ateina dalyko mokytojas pravesti pamokos.
„Per pertrauką ta klasė užrakinama, o moksleiviai laukia, kol kito dalyko mokytojas vėl ateis ir įleis juos į klasę. Pastebėjau, kad Argentinoje mokytojai turi nedaug darbo priemonių, mokykloje netgi neturi savo asmeninio kompiuterio. Taip pat ir pačiose klasėse nėra tokių dalykų kaip projektoriai, multimedijos, kurios jau įprastos Lietuvoje. Kas mane labai nustebino, kad mokyklose vaikšto benamiai šunys, kuriuos vaikai šeria“, – dalijasi patirtimi V. Kavaliauskaitė.
Mokytojai teigia, kad Argentinoje švietimo lygis tikrai žemas ir, kad kasmet mokinių mokymosi pasiekimai vis prastėja.
Neramumus Santjage prisimena lig šiol
V. Kavaliauskaitė praktikos metu beveik visą laiką kalbėjo ispaniškai, o kartais net pradėdavo galvoti šia užsienio kalba. Dar studijuodama KTU, mergina vertėjaudavo iš ispanų kalbos – tiek raštu, tiek žodžiu. Tokia praktika padėjo jai lengviau prisitaikyti Argentinoje bei bendrauti užsienio kalba.
„Labai pravertė ir tai, kad rašydama magistrinį darbą analizavau ispaniškų filmų vertimus. Tai padėjo patobulinti ispanų kalbos žinias, todėl nuvykusi į praktiką galėjau laisvai bendrauti su bendruomenės nariais, – sako mergina, – praktikos metu didžiausias mano noras ir tikslas buvo patobulinti ispanų kalbos žinias ir pažinti Argentinos kultūrą“.
Jaunajai vertėjai praktika buvo labai įsimintina – ne tik dėl įgytų žinių ir įgūdžių, bet ir dėl neįprastų patirčių. Ji pusmetį praleido Pietų pusrutulyje, kur metų laikai – priešingi nei čia, o laikas šešiomis valandomis skiriasi nuo Lietuvos.
„Praktikos metu patyriau labai daug nuotykių. Vienas iš didžiausių – protestai ir neramumai Čilės sostinėje Santjage. Dar vienas iš nuotykių buvo tiesioginis pokalbis radijo laidoje ispaniškai. Pirmą kartą kalbėjau tiesioginiame eteryje ir dar negimtąja kalba“, – pasakoja pašnekovė.
V. Kavaliauskaitė teigia, kad atlikti praktiką užsienyje – tikrai verta, tačiau prieš vykstant į praktiką ji pataria pasidomėti šalimi ir miestu, į kurį vykstama bei atkreipia dėmesį į tai, kad labai svarbu gerai mokėti tos šalies kalbą.
„Nors vykstama ir į lietuvių bendruomenes ar lituanistines mokyklas, tačiau ten tikrai nėra daug žmonių, kurie kalba lietuviškai, o visi bendruomenės nariai nori pabendrauti su praktikantu. Mano atveju, su visais susidraugauti man padėjo tai, kad mokėjau ispaniškai“, – sako V. Kavaliauskaitė.
