„Mokslas nėra nuobodus. Nuobodžiai galima tik apie jį papasakoti“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) fizikas, docentas dr. Benas Gabrielis Urbonavičius. Jo profesiniame kelyje telpa viskas: nuo vandenilinio transporto technologijų ir metrologijos iki narcizų auginimo bei pastangų sudėtingiausius fizikos reiškinius paaiškinti paprastai ir suprantamai.
Smalsumas B. G. Urbonavičių lydėjo nuo pat vaikystės. Būsimasis fizikas buvo iš tų vaikų, kuriems nepakakdavo vien atsakymo.
„Mėgau ardyti, tyrinėti ir aiškintis, kaip veikia įvairūs daiktai. Galima sakyti, kad kai kurie namuose buvę daiktai negalėjo jaustis visiškai saugūs, jei šalia atsirasdavo atsuktuvas ir mano smalsumas. Jei kas nors neveikdavo, norėdavau išsiaiškinti, kodėl. O jei veikdavo – būdavo dar įdomiau suprasti, kaip“, – pasakoja jis.
Jei kas nors pateikdavo pernelyg paprastą sudėtingo reiškinio paaiškinimą, jam dažnai kildavo įtarimas, kad tai – dar ne visa istorija. Panašu, kad šis noras pažvelgti giliau išliko iki šiol.
Jonavoje gimęs ir augęs Benas įsitikinęs, kad smalsumui nebūtinas nei didmiestis, nei laboratorija už lango. Kur kas svarbiau, kokie žmonės supa jauną žmogų – ar jie leidžia klausti, skatina ieškoti atsakymų ir supranta, kad mokymasis dažnai vyksta per bandymus bei klaidas.
„Pernai Kaunas save pristatė kaip „self-made city“ – save sukūrusį miestą. Panašiai apibūdinčiau ir Jonavą. Kiek save prisimenu, šis miestas nuolat keitėsi ir gebėjo prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio. Vienas naujausių to pavyzdžių – kovą pradėjęs kursuoti pirmasis Lietuvoje tarpmiestinis elektra varomas autobusas, sujungęs Jonavą ir Kauną. Manau, kad jaunam žmogui tokia aplinka leidžia pamatyti, koks įvairus gali būti pasaulis, ir suprasti, kad prie pokyčių gali prisidėti ir jis pats“, – teigia KTU mokslininkas.
Nors šiandien Benas jau daugiau nei du dešimtmečius gyvena Kaune, ryšys su Jonava išliko stiprus. Čia prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, čia iki šiol gyvena artimieji, o pats mokslininkas į gimtąjį miestą vis dar dažnai sugrįžta. Kartais buvę mokytojai jį pakviečia mokiniams papasakoti, ką reiškia dirbti mokslininko darbą ir kas iš tiesų yra tie „fizikai iš Kauno“.
„Man visada patiko, kad Jonavoje miestas ir gamta yra visai šalia vienas kito. Be to, praktiškai bet kurį miesto tašką galima pasiekti pėsčiomis greičiau nei per valandą. Galbūt būtent todėl išsinešiau įsitikinimą, kad verta ne tik skubėti pirmyn, bet ir sustoti, apsidairyti bei pasidomėti tuo, kas vyksta aplink“, – pasakoja jis.
Persikėlimas į Kauną nepakeitė ir jo santykio su aplinka. Benas taip ir nesusikūrė jokio ypatingo ar slapto miesto maršruto – mokslininkui artimiausios paprastos akimirkos, kai miestas dar tik bunda: rytiniai pasivaikščiojimai Ramybės parke ar dar tuščioje Laisvės alėjoje.
„Mėgstu sustoti išgerti kavos, juolab kad Laisvės alėjoje geros kavos galima rasti jau nuo septintos ryto. Smagu sutikti po medžius lakstančias voveres, išgirsti paukščius ir tiesiog pasimėgauti akimirka“, – dalijasi jis.
Nuolatinis noras suprasti, kaip veikia pasaulis, B. G. Urbonavičių galiausiai atvedė į fiziką. Pasak jo, būtent šis mokslas leidžia ieškoti atsakymų į pačius įvairiausius klausimus – nuo paprasčiausių kasdienių reiškinių iki Visatos sandaros.
Ieškodamas aplinkos, kurioje fizika būtų neatsiejama nuo praktikos, jis pasirinko KTU.
„Juokais sakau, kad tik KTU yra tikroji lietuviška fizika. Vis dėlto universitetą pasirinkau todėl, kad Kauno fizika man visada atrodė labai arti realaus pasaulio. Tai fizika, kuri ne tik aiškina reiškinius, bet ir ieško sprendimų mus supančio pasaulio problemoms“, – sako Benas.
Anot jo, mokslininko darbas dažnai atrodo visai ne taip, kaip įprasta įsivaizduoti. Fizikas nėra tik žmogus prie lentos ar tyrėjas baltu chalatu – veikiau tai žmogus, kuriame susijungia mokslininkas, inžinierius ir nuotykių ieškotojas.
„Viena didžiausių mano mokslinių avantiūrų – darbas su vandeniliniu transportu. Automobiliai visada buvo mano gyvenimo dalis, todėl buvo įdomu suprasti, kaip viskas veikia iš tikrųjų. Labai greitai paaiškėjo, kad yra daugybė dalykų, kurių nerasi nei gamintojų brošiūrose, nei moksliniuose straipsniuose. Todėl teko daryti tai, ką fizikai moka geriausiai – matuoti, tikrinti ir nepasitikėti vien gražiais pažadais“, – dalijasi KTU mokslininkas.
Galiausiai ši mokslinė avantiūra nuvedė taip toli, kad šiandien KTU veikia vienintelė Lietuvoje laboratorija, dirbanti su vandenilinio transporto technologijomis. Nors pats B. G. Urbonavičius į vandenilio technologijų taikymą transporte žvelgia gana kritiškai, ši patirtis, pasak jo, puikiai parodo, kaip smalsumas kartais nuveda gerokai toliau, nei pats planavai.
„Turbūt dėl to ir mėgstu mokslą. Niekada nežinai, ar kitą savaitę su studentais aiškinsiesi „Starlink“ veikimo subtilybes, ar diskutuosi su pseudomokslinių idėjų šalininkais, ar bandysi prakalbinti ant stalo gulintį automobilio valdymo bloką. Būnant Kauno fiziku, tai – eilinis antradienis“, – šypsosi Benas.
KTU fizikas įsitikinęs, kad mokslas turi tarnauti žmonėms, o tam jis pirmiausia turi būti suprantamas. Pasak jo, gebėjimas sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai nereiškia jų supaprastinti iki netiesos – veikiau tai yra gebėjimas rasti žmogui tinkamiausią kelią į supratimą. Vienam tam reikia formulės, kitam – gyvenimiško pavyzdžio, trečiam – palyginimo su automobiliu, telefonu ar puodeliu kavos.
„Kartais užtenka pasakyti: įsivaizduokite, kad fizikos dėsniai yra kaip eismo taisyklės – galima jų nežinoti, bet jos vis tiek galioja, – aiškina KTU mokslininkas. – Sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai dažnai yra sunkiau nei juos suprasti pačiam. Tam reikia ne tik gerai išmanyti temą, bet ir suprasti, kaip ją mato kitas žmogus. Kartais kuo labiau esi į ją įsigilinęs, tuo sunkiau prisiminti, kaip ji atrodo tam, kuris apie ją girdi pirmą kartą. Tai šiek tiek primena bandymą paaiškinti kelią mieste, kurį pats pažįsti mintinai – tau viskas atrodo akivaizdu, o kitam žmogui kiekviena sankryža vis dar yra pasirinkimas.“
B. G. Urbonavičius dažnai prisimena, kad didelė dalis mokslinių tyrimų ir darbo universitete yra finansuojami valstybės, taigi ir visų Lietuvos žmonių lėšomis. Todėl, jo įsitikinimu, kiekvienas universiteto dėstytojas ar tyrėjas turėtų gebėti paprastai paaiškinti, kuo jo darbas prisideda prie visuomenės gerovės.
Šis dialogas su visuomene, pasak KTU mokslininko, neretai reiškia ir susidūrimą su įvairiomis pseudomokslinėmis idėjomis. Nors stereotipas apie nuobodų mokslininko darbą galbūt vis dar egzistuoja, jo paties kasdienybėje jam vietos nedaug. Sunku kalbėti apie rutiną, kai tenka aiškintis, kodėl neveikia amžinasis variklis, iš kur atsiranda „dirbtinis sniegas“ ar kodėl laivai horizonte dingsta ne todėl, kad nukrenta nuo plokščios Žemės krašto.
„Žinoma, už humoro slypi ir rimta pusė. Tokie pokalbiai primena, kaip svarbu ugdyti kritinį mąstymą ir gebėjimą atskirti faktus nuo įsitikinimų. Šiandien informacijos turime daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau ne visa ji yra teisinga. Galbūt todėl mokslas šiandien yra ne tik žinių šaltinis, bet ir būdas nepasiklysti informacijos triukšme, – pažymi jis. – Todėl sakyčiau paprastai: mokslas nėra nuobodus. Nuobodžiai galima tik apie jį papasakoti.“
Jei būtų galima pažvelgti į Beno naršymo istoriją internete, joje greičiausiai netrūktų netikėtų temų derinių. Nuo paieškų apie krapų auginimą ūkiuose iki diskusijų su „ChatGPT“ apie kibernetinį saugumą, nuo naujausių dirbtinio intelekto modelių iki vandenilio technologijų ar kosmoso tyrimų.
„Ten tikrai atsirastų ir labai praktiškų paieškų – nuo „kaip pamatuoti pieno riebumą“ iki „kodėl kaista elektros kontaktas“. Manau, tai visiškai natūrali kasdienybės dalis. Svarbiausia – neprarasti noro ieškoti ir nepasitenkinti pirmu rastu atsakymu. Juk pirmasis atsakymas internete kartais būna kaip pigus matavimo prietaisas – kažką rodo, bet dar reikia įsitikinti, ar juo galima pasitikėti“, – pažymi jis.
Tarp temų, į kurias KTU mokslininką buvo nuvedęs smalsumas, pasitaikė ir tokių, kurių išgirdęs ne vienas iš pradžių nusišypsotų. Viena jų – uroflometrija, medicininis tyrimas, kurio metu matuojami šlapimo srauto parametrai šlapinimosi metu. Vis dėlto už neįprastai skambančio pavadinimo slypi svarbus neinvazinis diagnostikos metodas, padedantis nustatyti tiek vyrų, tiek moterų šlapimo takų sutrikimus.
„Pasirodo, iš tokio, atrodytų, paprasto proceso galima gauti labai daug informacijos. Srauto stiprumas, trukmė, pokyčiai laikui bėgant – visa tai padeda suprasti, kaip veikia organizmas ir kur gali slypėti problema. Čia fizika, medicina, inžinerija ir duomenų mokslas susitinka labai netikėtoje vietoje“, – teigia jis.
Kita, galbūt kiek mažiau matoma Beno veiklos sritis – metrologija. Darbas metrologijos institute mokslininkui leido iš arti pamatyti, kad matavimas nėra vien skaičius ekrane. Ne mažiau svarbu suprasti, kaip tas skaičius atsirado, kiek juo galima pasitikėti ir ką jis iš tikrųjų reiškia.
Net toks kasdieniškas dalykas kaip pieno riebumas, anot mokslininko, tampa gerokai įdomesnis pradėjus gilintis į jo matavimo principus. Tuomet paaiškėja, kad už paprasto užrašo ant pieno pakelio slypi matavimo metodikos, prietaisai, kalibravimas, patikros, paklaidos ir visa matavimų kultūra.
„Kitaip tariant, net pieno stiklinėje yra daugiau mokslo, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, – pastebi jis.
Net ir bandydamas sąmoningai bent trumpam atsitraukti nuo mokslo, Benas pripažįsta, kad fizika kartais jį vis tiek pasiveja. Laisvalaikį mokslininkas mėgsta leisti su artimaisiais, eiti į kiną ar prisėsti prie „Xbox“ konsolės. Tiesa, jo kartos žmonėms puikiai pažįstamuose filmuose „Greiti ir įsiutę“ fizikos dėsniai, pasak jo, neegzistuoja. Vis dėlto kartais būtent to ir reikia – tiesiog žiūrėti ir pernelyg neanalizuoti.
„Mažiau matoma mano veiklos dalis susijusi su žemės ūkiu. Vienas iš mano užsiėmimų – narcizų – gėlių, o ne žmonių – auginimas pramoniniu mastu. Įmonėje, kurioje dirbu, užauginame iki 15 proc. pasaulio narcizų. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad fizika ir narcizai neturi nieko bendra, tačiau fizikiniai modeliai, procesų optimizavimas, matavimai ir duomenų analizė čia svarbūs ne mažiau nei laboratorijoje“, – sako KTU mokslininkas.
Šiuo metu B. G. Urbonavičius kartu su vienu fizikos studentu kuria technologiją, kuri leistų neinvaziniu būdu aptikti sergančius ar pažeistus narcizų svogūnėlius. Jei projektas pasiteisins, jis galėtų tapti reikšmingu sprendimu šiai žemės ūkio sričiai. Pats mokslininkas juokauja, kad fizikams iš Kauno beveik viskas įmanoma.
Pasak jo, tai puikiai parodo, kad fizika nesibaigia auditorijoje ar laboratorijoje. Ji gali prasidėti nuo formulės, o baigtis narcizų lauke.
„Jauniesiems kolegoms palinkėčiau nebijoti išsitepti rankų – tiesiogine ir perkeltine prasme. Tikras supratimas dažnai ateina ne tada, kai viskas gražiai surašyta vadovėlyje, o tada, kai pats pabandai, pamatuoji, suklysti, pataisai ir galiausiai pamatai: „veikia“. O jei yra noro ir pastangų, pasiekti galima labai daug. Ir tai galioja ne tik fizikoje“, – sako Benas.
