Žinia, kad esate pakviestas į darbo pokalbį, sukelia dvejopus jausmus. Viena vertus, džiaugiatės, kad CV ar kitoks bandymas prisistatyti buvo pastebėti, taigi potencialus darbdavys įsiminė jūsų kandidatūrą. Kita vertus, pradedate jaudintis, kad realiame pokalbyje reikės pasistengti gerokai daugiau – dailiai sudėlioto gyvenimo aprašymo jau nebepakaks. Tad ką daryti ir ko vengti, kad darbo pokalbis būtų kuo sklandesnis?
JAV atlikto tyrimo duomenimis, daugiau kaip 50 procentų darbdavių ar juos atstovaujančių įdarbintojų vidutiniškai linkę organizuoti 3 pokalbius, iki kol priima sprendimą, ar kandidatas tinkamas darbo pozicijai. Nuo 7 iki 9 proc. įdarbinančių asmenų surengia 5 ir daugiau pokalbių. Tik 1 proc. ieškančiųjų darbuotojų pasitiki vienintelio darbo pokalbio rezultatais.
Pasak karjeros mentorystės platformos idealogue.lt vienijamų saviugdos entuziastų, pretendentams į darbo vietą pokalbis kels mažiau rūpesčių, jeigu tai nebus palikta savieigai. Rudenį vykusiose KTU Karjeros dienose „Wanted“ žiniomis dalijęsi lektoriai Vidas Lisauskas, Nerijus Murauskas ir Saulius Bagdonas sutiko pasidalinti patirtimi ir patarimais, kaip sėkmingiau dalyvauti tokiuose susitikimuose.
Viešojo kalbėjimo treneris Vidas Lisauskas sako, kad į darbo pokalbį reikėtų žvelgti kaip į derybų procesą, kuriam galioja jose taikomi sprendimai. „Kai ieškoma darbo arba norisi susitarti dėl geresnių sąlygų, svarbu žinoti, kaip teisingai pasiruošti prieš derybas, taip pat kaip elgtis derybų metu“, – sako jis.
Anot pašnekovų, svarbiausia išvengti tipinių klaidų, kurios pakiša koją ne vienam geram pretendentui. Jie kone vienbalsiai įvardija keletą didžiausių trūkumų, kurie neretai lydi susitikimą su darbdavio atstovu.
Pasak jų, kandidatai turėtų pasistengti, kad šiuos trūkumus pašalintų būsimuose pokalbiuose, netgi jeigu praeityje tų klaidų išvengti nepavyko. Rekomendacija paprasta – tiesiog kaip ir kitiems svarbiems dalykams, laukiantiems pokalbiams kandidatai turėtų skirti pakankamai laiko ir dėmesio, o į buvusią nesėkmingą patirtį žvelgti kaip į pamoką, ko nebereikėtų kartoti.
Perdėtas jaudulys nepadeda
Labiausiai pastebima pretendentų, pakviestų į darbo pokalbį, klaida – nevaldomas jaudulys, kurį susitikimo metu tampa sunku kontroliuoti. Kalbant tiksliau, jaudulys yra žmogaus kūno ir psichikos reakcija į stresą, todėl pokalbyje, kaip ir kitose stresinėse situacijose, žmogui būdingi fiziniai simptomai – prakaituojantys delnai, lūžinėjantis balsas, raumenų įsitempimas, kiti požymiai.
„Būna, kad žmonės jauduliui tiesiog skiria per daug dėmesio“, – pastebi V. Lisauskas ir siūlo taikyti įprastus streso malšinimo metodus. Pašnekovas priduria, kad dažnai jaudulį kursto neteisingas pretendento įsitikinimas, esą šis dialogas tarp potencialaus darbuotojo ir darbdavio lems absoliučiai viską. Esą, jeigu ištiks nesėkmė, pretendento neįdarbins, tai šis praras daugiau negu norėtų – sugaiš savo laiką, jausis atstumtas, nukentės savivertė.
Pasak jo, neverta taip galvoti, ant kortos pastatant šį vienintelį kontaktą. Geriau į darbo paieškas, o kartu ir į pokalbį, žvelgti kaip į tęstinį procesą, kuris suteikia progą užmegzti dalykinius ryšius su naujais žmonėmis.
V. Lisausko nuomone, jaudulio būtų mažiau, jei pretendentas apgalvotų ir pamėgintų apsibrėžti situaciją dar gerokai prieš susitikimą ir pokalbį, vos nusprendęs ieškotis darbo. „Ką pirmiausia siūlyčiau ieškantiems darbo, tai tiesiog formalizuoti savo norą. Įsivardinkite sau pačiam, kiek iš viso pokalbių ketinate sudalyvauti, kiek skirsite laiko įmonės ir jos veiklos analizei. Tada viskas pasidaro daug aiškiau ir paprasčiau, atsiranda bendros temos pokalbio pradžiai“, – pataria V. Lisauskas.
Neatlikti „namų darbai“
Tiek V. Lisauskas, tiek kiti pašnekovai vienbalsiai įvardija tikrą didžiausią klaidą – pretendento nepasirengimą būsimam pokalbiui, kai šis ateina nepasidomėjęs ir imasi improvizuoti.
„Kartais susidaro įspūdis, kad dalis žmonių į pokalbį ateina „paturistauti“. Jie net nepasigilina, nei kuo iš tiesų užsiima įmonė, nei patys sau atsako į klausimą, kodėl norėtų užimti konkrečią poziciją“, – pastebi mentorius, verslininkas Nerijus Murauskas, kuris KTU Karjeros dienose „Wanted“ vedė užsiėmimą apie poreikių identifikavimą.
Pasak jo, išankstinis informacijos rinkimas apie įmonę ir ypač – apie darbo poziciją, į kurią pretenduojama, tiesiog būtinas. „Aiškiai žinok, ko nori ir kodėl, žinok, kuo užsiima įmonė ir ką aplikuotoje pozicijoje žmonės įprastai veikia“, – pataria N. Murauskas, siūlantis išsiaiškinti konkrečius darbuotojo ieškančios įmonės poreikius.
V. Lisausko nuomone, pasiruošimas kontaktui su įmone gali nebūti toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, todėl tik perskaityti darbo skelbimą ir nusiųsti CV – tikrai nepakaks. „Tai reikalauja daugiau laiko negu patys darbo pokalbiai, bet duoda daugiau rezultatų nei pirmas įspūdis. Pats daug kartų jau esu įsitikinęs, kad ilgalaikiuose santykiuose tai yra svarbu“, – teigia jis.
Pašnekovas iš anksto pasirengti ypač rekomenduoja jauniems žmonės, dar tik besidairantiems pirmo rimtesnio darbo. „Pasiruošimas apima profesijų analizę ir supratimą, nuėjimas ir pasikalbėjimas su skirtingų profesijų atstovais. Pavyzdžiui, aš pats mielai sutinku pasikalbėti su studentais ar moksleiviais, kai jie klausia apie tai, kaip atrodo verslininko ar pardavimų vadovo kasdienė veikla,“, – sako V. Lisauskas.
Anot mentorystę propaguojančio verslininko, koją realioms darbo paieškoms gali pakišti abejingas jaunų žmonių požiūris į praktiką. „Tai yra puikus laikas pasibandyti profesiją – tai ir yra pasiruošimas prieš einant į darbo pokalbius, kada jau žinai, kas tau tinka, kur esi stiprus, ir kurios vietos yra ne pačios stipriausios“, – pasakoja verslininkas, kurio įsitikinimu, kuo geriau žmogus pažįsta save, tuo lengviau klojasi pageidaujamo darbo paieškos.
Ragina vengti siauro matymo
Lektorius, renginių vedėjas, mokymų organizatorius, pardavėjas Saulius Bagdonas sako, kad eidami į pokalbį turėtumėte turėti daugiau interesų negu pageidaujamo atlygio dydis. S. Bagdonas juokauja, kad jį galima pristatyti kaip žmogų, kuris dirbo daug sunkių, nemėgstamų veiklų ir atrado savo mylimą veiklą.
Anot jo, darbdavio ir darbuotojo sandoris dėl konkrečios darbo vietos nėra tik susitarimas dėl pinigų, tačiau apima gerokai daugiau. „Būna, kad žmogus nori uždirbti kuo daugiau, nenorėdamas realiai duoti. Dalis žmonių nori eiti dirbti dėl savo naudos, negalvodami, ką tas darbas gali sukurti pasauliui“, – sako S. Bagdonas.
Pasak pašnekovo, platesnis mąstymas apie save ir kitus, netgi jei kalbama apie samdomą darbą, atveria naujus kelius. „Tiesiog prieš eidamas į darbo pokalbį pagalvok, ką tu iš tiesų nori duoti savo darbdaviui ir visai kompanijai. Pagalvok nuoširdžiai ir pirmiausia aiškiai atsakyk pats sau į šį klausimą“, – pataria S. Bagdonas, kurio įsitikinimu, sąžiningumas leidžia priimti adekvačius sprendimus. Pasak jo, nenustebkite, jeigu paaiškėtų, kad pageidaujamas darbas – ne toks ir trokštamas. „Manau, viena didžiausių klaidų, yra nežinojimas, ko nori iš savęs, gyvenimo ir darbo – tada gaišti kitų žmonių laiką ir galimai užimi poziciją žmogaus, kuriam ta darbo vieta tiktų labiau“, – griežtai sako jis.
Paklausti, kokie motto pretendentui suteiktų daugiau įkvėpimo einant į pokalbį, lektoriai išsako savo pasiūlymus.
„Laikas, kada tave gyrė už pastangas, baigėsi mokykloje. Dabar visiems įdomu tik tai, kokį rezultatą gali pasiekti. Todėl daryk tai, ką reikia, bei aiškiai žinok, ko nori ir kodėl“, – ragina N. Murauskas.
S. Bagdono manymu, galvojimas, kad „aš esu vertas (-a) savo paties mieliausio darbo“ arba „aš esu vertinga (-aš“, padėtų palaikyti vidinę pusiausvyrą.
„Aš einu pasiūlyti vertės mainus savo naujam veiklos partneriui“, – V. Lisausko nuomone, tokia mintis turėtų lydėti žmogų, besirengiantį darbo pokalbiui. Pasak jo, toks požiūris suteikia pasitikėjimo, padeda suprasti darbdavio perspektyvą.
