Augant COVID-19 atvejų skaičiui ir visam pasauliui pamažu grįžtant į karantino būvį, atgal į nuotolinę erdvę keliasi ir vis daugiau mūsų gyvenimo sričių: paskaitos, darbai, susitikimai su draugais, treniruotės, šventės ir t.t.. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti patogu ir paprasta – susitvarkyti visus reikalus nekeliant kojos iš namų! Tačiau dauguma pastebi, jog ilgainiui šis „paprastumas“ ir „patogumas“ virsta nuovargiu, apatija ir motyvacijos stoka.
Ilgai netruko, kol šis fenomenas buvo pakrikštytas „Zoom fatigue“ arba „Zoom nuovargio“ vardu. Tiesa, sukelti jį gali ne tik Zoom, bet ir visos kitos vaizdo pokalbių platformos: Microsoft Teams, Google Hangouts, Skype, FaceTime ir t.t.. Tai nėra laikoma oficialiai pripažinta diagnoze, tačiau vis daugiau psichikos sveikatos priežiūros specialistų sutinka, jog nemenka dalis nuotoliniu būdu dirbančių ir besimokančių žmonių susiduria su vaizdo skambučių sukeltu pervargimu. Kodėl? Pasirodo, nors vaizdo konferencijose galime patogiai dalyvauti nuo namų sofos, jų metu mūsų smegenims tenka dirbti gerokai daugiau nei įprastai.
Pirmiausia, bendraudami su kitais žmonėmis esame įpratę remtis ne tik verbaline informacija, kurią girdime kitą žmogų sakant, tačiau ir daugybe neverbalinių užuominų (pavyzdžiui, balso tonu, kūno kalba ir pan.). Daugumą jų sudėtinga įžvelgti vaizdo skambučio metu, ypač – jei pašnekovas neįsijungęs kameros ar, vedinas gerų norų netriukšmauti, didžiąją laiko dalį yra išjungęs mikrofoną. Nematydami ir negirdėdami pašnekovo reakcijų, jaučiame daugiau neapibrėžtumo ir neužtikrintumo, trūksta natūralaus grįžtamojo ryšio, smegenys karštligiškai bando „išskaityti“ menkiausias užuominas apie galimas pašnekovo reakcijas.
Antra, vaizdo skambučių metu jaučiamės taip, tarsi nuolat būtume „dėmesio centre“. Gyvame pokalbyje dėmesys natūraliai pasiskirsto nuo vieno pašnekovo prie kito, tad visų akys nėra visą laiką įsmeigtos tik į mus. Tuo tarpu nuotolinių susitikimų metu šalia kolegų vaizdo nuolat matome ir savąjį, skatinantį mus „pasitempti“, sėdėti „ne bet kaip, o tvarkingai“ bei pasirūpinti, jog fone nekėpsotų kompromituojančių dalykėlių. Tai vargina.
Trečia, situaciją neretai komplikuoja multitasking‘as. Pavyzdžiui, klausantis paskaitos kyla pagunda šį laiką išnaudoti dar „produktyviau“: atrašyti susikaupusius laiškus, rašyti svylantį namų darbą, pasidomėti pasaulio naujienomis, sužaisti kokį žaidimuką ar scroll‘inti per memus. Vis dėlto, tyrimai rodo, jog tai ne tik nepadeda produktyviai ir efektyviai nuveikti tų veiklų, kuriomis užsiimame vienu metu, bet ir gerokai labiau išvargina. Gerokai.
Ketvirta, kad ir kokios nuostabios būtų šių dienų technologijos, kartais jos mus apvilia. Kompiuteris neįsijungia, planšetė išsikrauna, internetas dingsta arba reikiama programa update‘inasi ištisą amžinybę, ir mes negalime prisijungti prie svarbaus susitikimo, kuris prasidės už minutės. Be abejo, tai kelia stresą ir vargina.
TAD KĄ DARYTI? Visų vaizdo skambučių veikiausiai neatsisakysime, tai ir nėra būtina. Svarbu apgalvoti, kaip galime reguliuoti jų srautą, kad šis vargintų kuo mažiau:
– PRIORITETAI: ar tikrai kiekvienam klausimui svarbu sutarti vaizdo skambutį? Galbūt kai kuriuos jų galima suderinti telefonu ar el. paštu? Ar tikrai ką tik iškilusiam klausimui svarbu organizuoti vaizdo skambutį būtent šiandien, kai suplanuoti dar šeši skambučiai, o galbūt galima jį aptarti rytoj, kai suplanuotas tik vienas skambutis?
– POILSIS: pertraukos, pertraukos ir dar kartą pertraukos, kurių metu būtų galima pasivaikščioti, pasportuoti, pasiklausyti muzikos, pamedituoti, atsipalaiduoti, užkąsti, nusnūsti ir t.t..
– PRODUKTYVUS LAIKO IŠNAUDOJIMAS: prieš vaizdo skambutį naudinga apgalvoti temas, kurias svarbu aptarti, kad pokalbio metu kuo mažiau laiko būtų sugaišta kalbant apie nereikšmingus dalykus. Tikėtina, pokalbis taps ne tik produktyvesnis, bet ir trumpesnis.
– MULTITASKING’O ATSISAKYMAS: vienu metu viena veikla.
– SAVO VAIZDO KAMEROS PASLĖPIMAS: vienas mygtuko „minimize“, esančio ties mūsų kameros vaizdu, spustelėjimas gerokai sumažina nuolatinį poreikį vis „užmesti akį“ į tai, kaip atrodome ir gali padėti labiau atsipalaiduoti.
– KAMEROS IŠJUNGIMAS: pokalbio metu išjungus kamerą galime jaustis komfortiškiau ir nebereikalauti iš savęs prieš kamerą atrodyti „tinkamai“. Tiesa, su įjungtomis kameromis sėdintiems pašnekovams, kurie mūsų nei matys, nei girdės, tai gali kelti papildomą neapibrėžtumą, stresą ar susierzinimą. Gera mintis apie tai pasikalbėti pokalbio pradžioje – galbūt visi bendru sutarimu šį kartą nuspręs palikti kameras išjungtas?
